Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 22d. 21:00

Po širdies ir inkstų transplantacijų gyvenantis Arūnas: „Baisu, kai sužinai – kitos išeities nėra“

Arūnas Kunca
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Arūnas Kunca

Už galimybę gyventi Arūnui Kuncai teko rimtai pakovoti ne vieną kartą, tačiau vyras randa jėgų šypsotis – dabar gali švęsti net tris gimtadienius per metus. Vieną – minint tikrąją gimimo dieną, antrąjį – prisimenant dar vieną gyvenimo šansą suteikusią širdies transplantaciją, o trečiąjį – pažymint vos pieš metus atliktą inkstų persodinimo operaciją. Sunkų sveikatos laikotarpį vyras pavadina „tamsiuoju“ ir prisipažįsta, kad kalbėti apie jį nėra lengva. Dažnai galvoja apie tai, kad 12 „papildomų“ gyvenimo metų jam padovanojo organų donorystė.

Su marijampoliečiu Arūnu susitinkame Vilniuje, jam atvykus vizito į Santaros klinikas. Vyras pasidžiaugia, kad šį kartą tik planiniam, patikrinamajam. Jau beveik metus Arūnas džiaugiasi vis labiau į savas vėžes stojančiu gyvenimu Marijampolėje – su žmona pasidalinamais darbais nedideliame šeimyniniame gėlių auginimo versle. Tiesa, vyras pripažįsta, kad tiek protas, tiek kūnas nepamiršta 12-os ir vienerių metų senumo randų.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Arūnas Kunca
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Arūnas Kunca

Ligos nė neįtarė

Nugyvenęs kur kas daugiau nei tris savo gyvenimo dešimtmečius, Arūnas nė nenutuokė turintis rimtų sveikatos bėdų. Prieš gerus 12 metų jokių nusiskundimų, rimtų ligų ar operacijų niekada neturėjusio vyro sveikata ėmė gana greitai prastėti.

„Buvau labai ištinęs. Prieš operaciją svėriau daugiau nei 90 kg, o po jos ir dabar sveriu apie 70 kg. Visas svoris buvo susikaupęs aplink juosmenį ir kojose. Plaučiuose kaupėsi vanduo, jaučiausi labai sunkiai. Miegoti gulėdamas jau negalėjau, nebent sėdėdamas. Savijauta buvo iš tikrųjų labai bloga“, – apie tuometę savijautą pasakojo 52-erių vyras.

Buvau labai ištinęs. Prieš operaciją svėriau daugiau nei 90 kg, o po jos ir dabar sveriu apie 70 kg.

Arūno sveikata prastėjo žaibiškai. Kurį laiką vyras kentėjo, kol galiausiai atsidūrė Kauno klinikose. Po daugybės atliktų tyrimų, gastroenterologų, kardiologų ir kitų medikų konsultacijų Arūnas išgirdo diagnozę – kardiopatija.

„Ši liga išsivysto įvairiai. Ne kartą esu girdėjęs, kad atsiranda po rimto peršalimo, plaučių uždegimo ar dėl kitų aplinkybių. O mano atveju ji buvo įgimta. Keista tik tai, kad visą gyvenimą to nežinojau, nieko nejaučiau“, – pasakojo marijampolietis.

Jokios kitos alternatyvos, kaip tik širdies persodinimas, Arūnui nebuvo, taigi teko nusiteikti donoro širdies laukimui. Vyras prisimena, kad tai suvokti buvo itin sunku – pirmą kartą jo gyvenimas tapo toks priklausomas nuo kito žmogaus, nuo kitos šeimos apsisprendimo.

Ir laukė, ir bijojo

Žinia apie širdies laukimą nebuvo lengva, o medikai viltį dar įspraudė ir į laiko rėmus – ilgiausiai laukti Arūnas galėjo metus: „Tuo metu, prisimenu, ligoninėje buvau galima sakyti „atstatytas“. Normalizavo svorį, jaučiausi neblogai, net buvo minčių, kad gal nereikia to persodinimo – juk savijauta pagerėjo. Bet medikai pasakė, kad pagal esamą padėtį išlaukti galiu tik metus, nes savijauta kuo toliau, tuo labiau prastės, kol galiausiai...“

Po tokių patirčių „surankioti“ mintis ir jausmus nelengva. „Galvoji apie viską. Kad tai – savotiškas sėkmės dalykas, kaip ištverti tą laukimą. Bet sunkiausia man buvo suvokti, kad kitos išeities jau nebėra. Jokios kitos išeities. Prisimenu, kai išėjau iš echoskopuotojo kabineto – apsiverkiau. Gydytojas klausia – kas jums, atsakiau tiesiog – nieko...“, – prisiminimais dalijosi Arūnas.

Tikėti, motyvuoti save vyrui buvo sunku. Marijampolietis pabrėžia, kad prieš gerą dešimtmetį žinių apie transplantacijas buvo mažai.

„Dabar jau žinome ir sėkmės istorijų, o tada juk aš nei buvau girdėjęs, nei pažinojęs kokį nors žmogų su persodinta širdimi. Jei neklystu, aš Kaune buvau šeštas toks operuojamas. Taigi buvo tikrai baisu. Vienu metu ir lauki žinios apie galimą operaciją, ir bijai. Tiesiog nežinojau, kaip viskas vyks, kaip gyvensiu po operacijos, jei jos ir sulaukčiau“, – apie kankinusį nerimą pasakojo vyras.

Laimei, širdies donoras atsirado, kol Arūno laikas dar nebuvo išsekęs, – per keturis mėnesius.

Geriausią dovaną likimas Arūnui ir jo šeimai įteikė žiemos švenčių laikotarpiu – prieš Naujuosius sulaukė lemtingo skambučio su viltinga žinia. Vyras neslepia, kad baimės ir nerimo tuo metu buvo gal tiek pat, kiek džiaugsmo, o gal net ir daugiau.

„Sakiau žmonai: „Gal reikėjo jų paprašyti, kad man kokią greitukę atsiųstų vaistų suleisti. Iš tiesų stresas buvo didelis. Net negaliu pasakyti, kad nusiraminau sulaukęs tos žinios, buvo labai daug baimės“, – atviravo jis.

Jei neklystu, aš Kaune buvau šeštas toks operuojamas. Taigi buvo tikrai baisu.

Širdies transplantaciją Arūnui atliko 2006-ųjų sausio pirmomis dienomis. Donoro širdis marijampoliečio krūtinėje „užsikūrė“ ne iš karto. Vyras pasakoja, kad medikai bandė ne vieną sykį. Galvojo, kad jau nepavyks, bet nusprendė pabandyti dar paskutinį kartą – ir štai, pavyko.

Sunkiai pradėjusi darbą širdis Arūno krūtinėje plaka jau 12 metų, tačiau ši transplantacija vyrui nebuvo paskutinė.

Po dešimtmečio – ir vėl nerimas

Dovanota širdis Arūnui didelių sveikatos rūpesčių nekėlė, tačiau po dešimtmečio po truputį vėl pradėjusi prastėti sveikata vyrui ėmė kelti nerimą.

Būdavo dienų, kai lyg jautiesi geriau, o būdavo tokių, kad tiesiog sunku ir pajudėti, pasakojo marijampolietis. Taigi prasidėjo jau gerai žinoma tyrimų virtinė. Juos įvertinus Arūnui teko dar kartą išgirsti nelengvą žinią – didėjo kreatinino kiekis kraujyje, o tai signalizavo apie sutrikusią inkstų funkciją.

„Savijauta vis blogėjo po truputį, o kai gydytojai pamatė tyrimus, iškart pasakė – reikės transplantacijos. Šį kartą inksto. Nežinau tikslios priežasties, kodėl taip nutiko. Darė biopsijas – gal nuo vaistų, gal nuo ko kito. Medikai nupiešė kreivę, krypstančią žemyn, kuri aiškiai leido suprasti, kuo tai gali pasibaigti. Išvada buvo viena – dar kartą laukti“, – ką išgirdo iš medikų, pasakojo vyras.

Vis dėlto antrasis laukimas Arūnui buvo lengvesnis. Pirmiausia ramino dializių galimybė, kuri leidžia inksto laukti ilgiau nei širdies, antra – vyras pažinojo žmonių, patyrusių inkstų transplantaciją, o juk ir pačiam buvo tekusi panaši patirtis.

„Nerimo gal buvo truputį mažiau, nes yra dializės, leidžiančios inksto laukti kiek ilgiau. Nebūtų jų, gal ir būtų baisiau, o šiuo atveju stengiausi ramiai sau laukti. Kita vertus, galvodavau visko. O kur aš dėsiuosi? Jei nebus, jei nesulauksiu, tai ką... Nebus ir nebus, nieko aš juk nepakeisčiau“, – svarstė vyras.

Inkstų transplantacijos Arūnas laukė apie metus. Šį kartą žinių sulaukė kone gimtadienio proga ir jau mokėjo jomis pasidžiaugti. Operacija marijampoliečiui buvo atlikta vos prieš metus – 2017 rugpjūtį.

Arūnas atvirauja, kad mintys apie mirtį jam jau įgavo kitą pavidalą. Šiaip ar taip, gali drąsiai sakyti, kad buvo arčiau jos nei daugelis žmonių, ir net kelis sykius: „Tikrai pagalvoju, kad tų metų galėjo ir nebūti, jei ne kiti žmonės. Uždegu žvakutę už juos. Aš tikrai labai dėkoju už prailgintą gyvenimą, už visus tuos 12 metų, už geresnę savijautą. Manau, kad kiekvienas turi savo likimą, savo sėkmę. Man turbūt ji šypsosi.“

Už pagalbą rengiant projektą „Dalintis gyvenimu“ dėkojame asociacijai „Gyvastis“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Ekspertai pataria

Video

01:06
14:48
01:05

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką