Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos šią dieną minėjo šūkiu „Donorystei sakome TAIP!“ kartu su Krašto apsaugos ministerija ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Tai jų sraigtasparniai pievelėje šalia Baltojo tilto sulaukė daugiausiai smalsuolių dėmesio. Juk ne kasdien galima apžiūrėti, kas ir kaip gabena donorų organus iš vienos ligoninės į kitą.
Skatino nebijoti
Nacionalinio transplantacijos biuro direktorės pavaduotoja Audronė Būziuvienė teigė esanti tikra, kad tokios akcijos turi įtakos visuomenės nuomonei ir informacijos sklaidai apie organų donorystę.
„Visuomenė pamato, vienas per kitą perduoda, gal paskui namuose pasikalba. Gal tai mano asmeninė nuomonė, bet mes, lietuviai, tokie esame, kad apie mirtį, testamentą bijome kalbėti, vis atidedame. Bet jeigu atsitinka nelaimė, yra konstatuojama smegenų mirtis ir artimiesiems pranešama apie mirtį, o jie dar turi galvoti, ar dovanoti organus, tai būna labai sunku. Todėl ir norime visuomenei pristatyti, kad apie tai reikia kalbėtis“, – sakė A.Būziuvienė.
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Organų donorystės akcija „Žemė – oras“ |
A.Būziuvienė teigė, kad per metus būna po keletą atvejų, kai ligoninėje pildant mirties protokolą artimieji išgirdę apie smegenų mirtį prisipažįsta jau kalbėję apie tokį atvejį ir yra pasiryžę paaukoti organus. Žinoma, jeigu valstybė būtų labai turtinga ir tokias programas dosniai remtų, informaciją skleisti būtų paprasčiau.
Per metus gabendami organus sraigtasparniai kyla nuo dešimties iki dvidešimties kartų. „Vieną mėnesį kylame ir keturis kartus, kitą – tik vieną. Tai nenuspėjama. Jeigu mes dažniau sakytume Taip donorystei, tai jie kiltų dažniau. Per metus pranešimų iš donorinių ligoninių turime apie 100, efektyviais tampa iki 50. Iš tų pusės dar pusė netinka dėl medicininių priežasčių, taip pat dėl artimųjų atsisakymo dovanoti organus“, – apie statistiką kalbėjo A.Būziuvienė.
Organai skraidinami ir į užsienį
Nacionalinio transplantacijos biuro koordinatorės Aušros Gujytės teigimu, jeigu per savaitę yra trys donorai Klaipėdoje, tai sraigtasparniai tiek kartų ir kyla, esant palankioms oro sąlygoms. Tokių dalykų esą nesuplanuosi.
Jeigu Lietuvos medikai turi organą, kuris negali būti panaudojamas Lietuvoje, susisiekiama su „Eurotransplant“ organizacija ir klausiama, gal jie turi tokių pacientų, kuriems šis organas tiktų. „Laikas, per kurį jie gali atsakyti, yra ribotas. Tada arba patys chirurgai atskrenda ir paima, kaip buvo paimta širdis, arba gali mūsiškiai chirurgai išimti ir pervežti į kitą ligoninę“, – apie tarptautinį bendradarbiauvimą pasakojo A.Gujytė.
Tačiau į užsienio šalis organai gabenami nebe sraigtasparniais, o lėktuvais. „Atskrenda maži lėktuvai ir arba pasiima organus, arba atskraidina chirurgus“, – sakė koordinatorė.
Kaip naujai gimęs
„Po kepenų transplantacijos operacijos jaučiausi kaip naujai gimęs“, – šypsosi 2007 metais operaciją išgyvenęs Keramas Abdulajevas.
Šios operacijos jis laukė du mėnesius. Paklaustas, ar tai nebuvo ilgiausi jo gyvenime mėnesiai, vyras purto galvą – jie prabėgo kaip tik labai greitai. „Kai įrašo į eilę, nežinai, kada ateis tavo eilė. Aš sulaukiau skambučio lygiai po dviejų mėnesių“, – sakė K.Abdulajevas.
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Keramas Abdulajevas |
Po operacijos vyras tvirtina gerai pasijutęs labai greitai. 2007 metų spalio 9-10 naktį jam atlikta operacija, o ryte jis tvirtina jau prabudęs reanimacijoje. „Atmerkiau akis, lyg būčiau miegojęs. Jokio skausmo, jokio baimės nejutau. O transplantacija buvo vienintelis mane išgelbėti galėjęs dalykas. Kitos išeities nebuvo – arba transplantacija, arba laukti mirties“, – kelerių metų senumo įvykius prisiminė K.Abdulajevas.
Operacija vyrui atlikta Santariškių klinikose vadovaujant prof. Kęstučiui Strupui. Mėnesį praleidęs ligoninėje K.Abdulajevas tvirtino grįžęs namo ir pasinėręs į kasdienį gyvenimą, galėjęs pats vairuoti, jautėsi visiškai sveikas.
„Jeigu būčiau jaunas ir sveikas, net nesvarstydamas pasirašyčiau dokumentus, kad po mirties mano organai būtų panaudoti. Žinoma, neduok Dieve, bet kiekvienam gali atsitikti nelaimė. O jeigu miršti – koks skirtumas, ar tavo organai bus su tavim, ar kažkam išgelbės gyvybę. Turėtų kiekvienas pareikšti savo valią tapti donoru po mirties“, – kalbėjo vyras, pats išgyvenęs situaciją, kai teko laukti tinkamo donoro.
K.Abdulajevas patarė organų persodinimo laukiantiems žmonėms nebijoti šios operacijos. „Nieko baisaus čia nėra. Išsimiegosi naktį beveik kaip namie, o rytoj, po operacijos praėjus 8 ar 12 valandų jau būsi kaip naujai gimęs šiame pasaulyje. Aš taip jaučiausi. Aš taip pat bijojau, bet jeigu tokia situacija būtų dabar – net nesvarstydamas ryžčiausi tokiai operacijai. Labai pasitikiu mūsų gydytojais, jie kovoja 100 proc. už kiekvieno gyvybę“, – įsitikinęs K.Abdulajevas.
Laikas itin svarbus širdžiai
Jeigu būčiau jaunas ir sveikas, net nesvarstydamas pasirašyčiau dokumentus, kad po mirties mano organai būtų panaudoti, – sakė K.Abdulajevas.
Paprašyta palyginti organų donorystės situaciją Lietuvoje su kitomis šalimis A.Būziunienė pirmiausia atkreipė dėmesį, kad kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje organai kariniais sraigtasparniais iš viso negabenami. Taip yra dėl to, kad šiose šalyse daromos ne visų organų persodinimo operacijos, tik kepenų, inkstų, ragenos, o šiuos organus nereikia taip skubėti pervežti. Lietuvoje daromos visos transplantacijos, kurias atlieka Europos medikai – širdies, plaučių, inkstų, kepenų, kasos ir kt. Laikas itin svarbus širdies ir plaučių transplantacijai.
„Širdies laikas nuo išėmimo iš mirusio žmogaus iki pradėjimo plakti ligonio krūtinėje yra penkios valandos. Todėl labai svarbu gabenimo laikas. Jeigu donoras yra Šiauliuose, Klaipėdoje, o reikia persodinti Vilniuje ar Kaune, kiekviena minutė labai svarbi“, – teigė A.Būziuvienė.
Vakarų Europos šalyse donorystės idėjos yra kur kas labiau išplitusios, tad ten persodinama kur kas daugiau organų. Tačiau tose šalyse ir gyventojų skaičius gerokai skiriasi nuo Lietuvos.
Vaizdo reportažą apie donorystės ir transplantacijos dieną galite pamatyti čia:
