Kam ji būdinga
„Terminas „kopriklausomybė“ naudojamas jau apie 40 metų, tačiau jis nėra oficiali psichiatrinė diagnozė. Šiuo terminu dažniausiai apibūdinami šeimos narių santykiai šeimose, kuriose yra nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų priklausomas asmuo“, – sako E.Čiūras.
Pasak psichoterapeuto, šeima, kurioje yra priklausomybe sergantis asmuo, dažniausiai yra chaotiška, neprognozuojama, tad ir vaidmenys bei tvarka tokioje šeimoje nėra aiškūs. Taigi užaugęs tokioje aplinkoje vaikas gali jausti ilgalaikius padarinius: būti linkęs nuvertinti save, jaustis vienišas, bejėgis, nuolat jausti gėdą, nerimą, kaltę. Šiuos jausmus jis neišvengiamai atsineša ir į savo, kaip suaugusiojo, gyvenimą bei santykius.
Nebesupranta savo ribų
Paprastai kopriklausomas žmogus tarsi atsisako savo poreikių ir aukoja juos tam, kad patenkintų kito žmogaus poreikius. „Tokiam žmogui bendraujant su kitais sunku nustatyti ribas – savotišką liniją, kuri skiria tai, kas yra tavo, nuo to, kas yra kito. Ir šie dalykai tai ne tik pinigai, kūnas, daiktai, bet ir mintys, jausmai, poreikiai. Dažniausiai toks žmogus nusistato silpnas arba neaiškias ribas, dėl to jaučiasi atsakingas už kito žmogaus jausmus ar problemas“, – sako gydytojas.
Pasak jo, pasitaiko ir kitų kraštutinumų. Kai kurie į kopriklausomybę linkę žmonės gali būti nusistatę labai griežtas ribas, todėl prie jų gali būti labai sunku priartėti. Dėl ribų neaiškumo tokie žmonės tampa labai jautrūs, reaguoja į kiekvieną kito žmogaus jausmą ar mintį. Pavyzdžiui, jei kažkas nesutinka su tokio žmogaus nuomone, šis arba aklai patikės prieštaravimu, arba taps gynybiškas. Jei žmogus šioje situacijoje turėtų aiškias ribas, jis prieštaravimą tiesiog priimtų kaip kito žmogaus nuomonę, o ne jo paties nuvertinimą.
„Apsėsti“ rūpinimusi kitais
Kopriklausomas žmogus linkęs nuolat rūpintis kitais. Būtent todėl, kad jis neturi aiškiai apibrėžtų ribų, jis į bėdą patekusiam žmogui padės bet kokia kaina, nepaisydamas savo poreikių. Tais atvejais, kai jo pagalbos atsisakoma, jis gali pasijusti atstumtas. Netgi tada, kai jo pagalba nepadeda, neklausoma jo patarimų, kopriklausomas asmuo vis tiek stengsis toliau padėti kitam žmogui.
„Esant kopriklausomybei, santykiai paprastai būna vienpusiai – vienas asmuo patenkina beveik visus kito asmens emocinius ir savigarbos poreikius. Tokie santykiai paprastai palaiko ir priklausomo asmens ligą – jis toliau elgiasi netinkamai, piktnaudžiauja. Situacija laikui bėgant tik blogėja“, – sako E.Čiūras.
Taip pat E.Čiūras atkreipia dėmesį, kad kopriklausomi žmonės gali labai daug laiko praleisti įkyriai galvodami apie kitus jiems svarbius žmones ir santykius, taip pat nepailsdami gali mąstyti apie tai, kad padarė ar gali padaryti kažkokią klaidą. Kartais į fantazijas apie kitus žmones jie pasineria tam, kad sumažintų skausmą, kylantį dėl realių situacijų.
Sudėtingi santykiai
Kopriklausomas žmogus nuolat baiminasi būti atstumtas, paliktas – netgi tais atvejais, kai gali visiškai savarankiškai funkcionuoti. Tam, kad jis jaustųsi gerai, jam reikalingi kiti žmonės, kurie jį mėgsta. Daliai tokių žmonių labai svarbu nuolat būti santykyje su kitu, nes kai ilgą laiką jie būna vieni, pradeda jaustis prislėgti, vieniši. Dėl to kopriklausomiems žmonėms labai sunku nutraukti santykius, net jei jie yra skausmingi, žalingi.
Iš kitos pusės, pasak E.Čiūro, esant kopriklausomybei, sunku kurti atvirus, artimus santykius, nes žmogui kyla baimė, kad bus atstumtas, paliktas, sukritikuotas. Dėl neaiškiai jaučiamų ribų artimi santykiai gali gąsdinti, gali atsirasti baimė prarasti autonomiją.
„Kopriklausomi žmonės patiria daug skausmingų emocijų. Dėl žemos savivertės ir nuolat jaučiamos gėdos, nerimo jie bijo būti kritikuojami, atstumti, palikti, bijo padaryti klaidų, būti viename, artimame santykyje. Taip pat jiems dažnai kyla kitų skausmingų emocijų: pykčio, beviltiškumo, nusivylimo, liūdesio“, – teigia specialistas.
Savęs neigimas
Šie asmenys paprastai pasižymi menka saviverte, nuolat jaučiasi nepakankamai geri, lygina save su kitais žmonėmis. Kartais tokie žmonės apie save gali galvoti labai gerai, bet tai daugiau yra maskuotė, slepianti jausmą, kad esi nemylimas, neadekvatus. Tokią žemą jų savivertę dažnai lydi perfekcionizmas. Kopriklausomi asmenys dažnai jaučia ir gėdą ar kaltę.
Dėl to jie būna labai malonūs kitiems ir įsitikinę, kad kitaip būti nė negali, nes jie neturi kito pasirinkimo. Galimybė atsisakyti tam tikrų dalykų, pasakyti „ne“ jiems kelia didelį nerimą. Tokiems žmonėms labai sunku kalbėti apie savo mintis, jausmus, poreikius. Jie baiminasi, kad jų nuomonė nuliūdins kitus, dėl to dažnai jos nepareiškia.
Gydytojas pastebi, kad dažnai žmonės dėl kopriklausomybės nesikreipia pagalbos į specialistus vien dėl to, kad jie iš principo yra linkę neigti savo jausmus, poreikius – jiems svarbiausia, kaip jaučiasi kiti žmonės, kokie jų poreikiai. Tokie žmonės dažnai neigia savo kopriklausomybę, jie vietoj problemos pripažinimo gali tiesiog toliau skųsti, stengtis „taisyti“ kitą žmogų arba vienus santykius nuolat keisti kitais. Tam tikrais atvejais jie panašiai gali elgtis su profesine karjera ir nuolat iš vienos darbovietės keliauti į kitą.
