Trakų rajono gyventojui V.J. 2002 metais buvo iškelta baudžiamoji byla. Po teismo psichiatrinės ekspertizės vyrui skirtas priverstinis gydymas Rokiškio psichiatrinės ligoninės stacionare.
2004-aisiais teismo nutartimi gydymas stacionare pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Manome, kad šie klausimai galėtų būti reglamentuoti teisės aktuose.
Bėgo metai, V.J. manymu, jo psichinės sveikatos būklė pagerėjo. Todėl 2008 metais vyriškis pirmą kartą kreipėsi į Valstybinį psichikos sveikatos centrą prašydamas panaikinti ambulatorinio stebėjimo prievolę. Laiškus jis rašo iki šiol: prašo panaikinti diagnozę, patikrinti, ar ji teisinga, nes tai jam kliudo dirbti vairuotoju.
Atsižvelgdamas į psichiatro rekomendacijas, teismas ne rečiau nei kartą per pusmetį privalo iš naujo spręsti dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo.
Teismo nutartimi priverstinio ambulatorinio stebėjimo taikymas V.J. vis pratęsiamas. Vyras jaučiasi įstrigęs užburtame rate.
Aišku, kad niekas neaišku
V.J. skundo pagrindu Seimo kontrolierius dar prieš metus pradėjo tyrimą ir išsiaiškino, kad medicinos priemonė ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis nėra reglamentuotas jokiu poįstatyminiu teisės aktu.
Todėl lieka neaišku, kaip jis turėtų būti vykdomas, pavyzdžiui, kas kiek laiko žmogus, kuriam jis taikomas, turi atvykti į pirminį psichikos sveikatos centrą, kas daroma, jei pacientas nesilanko, taip ignoruodamas teismo nutartį.
Kitaip tariant, tapo aišku, kad niekas neaišku.
Sutarė: problema aktuali
Seimo kontrolierius kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), Valstybinį psichikos sveikatos centrą (VPSC) ir Teisingumo ministeriją (TM), prašydamas pateikti nuomonę, ar reglamentavimas yra reikalingas.
Centro poliklinikos gydytoja psichiatrė išrašė nukreipimą guldyti pacientą į ligoninę, net jo neapžiūrėjusi.
„Ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis aiškesnis įgyvendinimo reglamentavimas šiuo metu yra aktualus. Manome, kad bendras SAM ir TM tvarkos aprašas, reglamentuojantis šios paslaugos teikimą, suteiktų daugiau aiškumo ir konkretumo vykdant teismo nutartis“, – savo išvadą pristatė VSPC.
„Šiuo metu galiojantys norminiai teisės aktai nereglamentuoja asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas – lankymosi pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje periodiškumo, nėra nustatyta, kaip turi būti sprendžiamas klausimas dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, jos rūšies pakeitimo ar panaikinimo, jeigu asmuo nesilanko įstaigoje. Todėl manome, kad šie klausimai galėtų būti reglamentuoti teisės aktuose“, – konstatavo Sveikatos apsaugos ministerija.
Atsakomybė – lyg karšta bulvė
Visos institucijos lyg ir sutarė, jog reikėtų parengti naujus teisės aktus ar atlikti galiojančių pakeitimus. SAM net buvo sudaryta speciali darbo grupė. Praėjusių metų rugsėjį Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis įpareigojo SAM ir Teisingumo ministeriją informuoti apie darbų įgyvendinimo eigą ir rezultatus.
Praėjo metai – į priekį nepasistūmėta nė per žingsnį. Tiesa, gruodį ministrė Rimantė Šalaševičiūtė karštą bulvę permetė į Teisingumo ministerijos daržą.
„Siūlome pavesti Teisingumo ministerijai parengti Baudžiamojo kodekso 98 str. pakeitimą, nurodant, kad priverčiamoji medicinos priemonė ambulatorinis stebėjimas vykdomas Vyriausybės įgaliotos įstaigos nustatyta tvarka“, – rašė R.Šalaševičiūtė.
Ties tuo viskas ir sustojo.
Nuosprendis net neapžiūrėjus paciento
Seimo kontrolierių įstaigos atstovas ryšiams su visuomene Vytautas Valentinavičius pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių teismo ir Europos komiteto atstovai, lankydamiesi Lietuvoje 2008 ir 2012 metais, ne kartą atkreipė dėmesį į žmonių, turinčių psichikos negalią, teisių pažeidimus.
Todėl Seimo kontrolieriai dažnai naudojasi teise savo iniciatyva atlikti tyrimą ir teikti rekomendacijas bei pasiūlymus dėl teisės aktų tobulinimo, jei tai būtina, siekiant užtikrinti žmogaus teises, asmens teisę į gerą viešąjį administravimą.
Žmogus praranda net galimybę įrodyti, kad pasveiko. Telieka jo žodis prieš psichiatro.
„Seimo kontrolierių įstaiga gauna nemažai skundų dėl asmenų, turinčių psichikos negalią, žmogaus teisių pažeidimų. Vienas ryškesnių skundų dėl Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės, kai ištyrus piliečio, kuriam atstovavo Žmogaus teisių stebėjimo institutas, skundą buvo konstatuota, jog ligoninė netinkamai užtikrino priverstinai hospitalizuotų asmenų teises būti informuojamiems apie galimybę pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba“, – aiškino V.Valentinavičius.
Be to, jis priminė šokiruojantį atvejį, kai Centro poliklinikos gydytoja psichiatrė išrašė nukreipimą guldyti pacientą į ligoninę, net jo neapžiūrėjusi.
„Po atlikto Seimo kontrolieriaus tyrimo Centro poliklinikos psichikos sveikatos centro gydytojai psichiatrei buvo skirta drausminė nuobauda. Centro poliklinikos psichikos sveikatos centro vedėja įspėta ir įpareigota griežtai kontroliuoti pacientų nukreipimą į stacionarą bei teisę į informacijos apie jų sveikatą konfidencialumą“, – pasakojo V.Valentinavičius.
Trūkstant priverstinio ambulatorinio stebėjimo tvarkos reglamentavimo, Seimo kontrolieriai nuogąstauja, kad žmogus praranda net galimybę įrodyti, kad pasveiko. Telieka jo žodis prieš psichiatro. Teismas visada atsižvelgia į specialisto rekomendaciją, o ją užginčyti pacientas net neturi apčiuopiamų argumentų.
Svarbiausia – žmogaus dalyvavimas
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorės pavaduotoja teisės klausimais Natalija Bitiukova aiškino, kad, kol kokia nors nuostata nėra reglamentuota, nežinia, ar kieno nors atlikti veiksmai yra teisėti, ar ne.
Jei vadovausimės nereglamentuotomis nuostatomis, kiekvienas ir taikys jas pagal savo įsivaizdavimą.
Dar ne taip seniai teismas žmogų veiksniu ar neveiksniu galėjo paskelbti jam už akių.
„Klausimas, kiek tavo dalyvavimas galimas, persvarstant vienas ar kitas nustatytas medicinines priemones. Teisinėje valstybėje labai svarbus žmogaus dalyvavimas, jo įtraukimas. Jei vadovausimės nereglamentuotomis nuostatomis, kiekvienas ir taikys jas pagal savo įsivaizdavimą. Kažkokie objektyvūs vertinimo kriterijai turi būti nustatyti“, – kalbėjo teisininkė.
Ateisi – padės, pradingsi – neieškos
Psichiatras Linas Slušnys neslėpė abejonių, ar įmanoma viską įstatymiškai reglamentuoti.
„Aš esu psichiatras – joks teismas negali nurodyti man stebėti pacientą. Jis gali nurodyti pacientui, kad jis turi lankytis pas psichiatrą. Jei aš būčiau įpareigotas stebėti, vadinasi, arba turiu turėti slaugytoją, kuri tai darys, arba turėti ką nors, kas pacientą atvesdina. O tai valstybei brangiai kainuotų. Todėl lankytis pas gydytoją turi būti paties žmogaus atsakomybė – perspektyvoje taip ir bus“, – įsitikinęs specialistas.
Pasaulinėje praktikoje teismas patvirtina specialisto pacientui sudarytą gydymo grafiką, kokio reikia laikytis.
„Tai gali būti priemonių kompleksas: paskirti vaistai, socialinės reabilitacijos užsiėmimai, konsultacijos pas psichologą ir pan.“, – aiškino L.Slušnys.
Jei pacientas paisė rekomendacijų ir jam pagerėjo – specialistas teismui siūlo panaikinti ambulatorinį stebėjimą. Jei ne – prievolė liktų.
„Jei pacientas nesilankys pas psichiatrą, aš tikrai neisiu jo medžioti, nes aš – ne medžiotojas. Ne ganytojas. Ir ne vaikų darželio auklėtojas. Aš – gydytojas. Todėl, jei ateisi į mano kabinetą, aš tau padėsiu, pasitarsime, ką daryti toliau. Net nesvarbu, yra ar ne teismo sprendimas, žmogau, juk tai svarbu tau“, – svarstė L.Slušnys.
Baimė suklysti
L.Slušnys apgailestauja, kad vadinamoji socialinė psichiatrija Lietuvoje labai sunkiai skinasi kelią.
„Juk kiekvienas atvejis yra individualus. Atvejo vadybininkas – pasaulyje žinoma profesija. Socialinis darbuotojas pasirūpina, kad žmogus reikiamoje vietoje būtų reikiamu metu, o jei neatvyksta, aiškinasi, kodėl: gal išvažiavęs, gal dėl darbų, gal atostogavo? Bet psichiatras to niekada nedarys, nes tai – psichosocialinės reabilitacijos laukas. Mes, psichiatrai, 20 metų apie tai kalbame, bet vis dar šito neturime. Ir įstatymu to nereglamentuosi“, – kalbėjo L.Slušnys.
Kai teismas, tarkime, nurodo kas dvi savaites konsultuoti vaiką, jį suima gardus juokas. „O kokiu pagrindu? Gal reikia kas savaitę. O gal – kartą per mėnesį. Nustatydamas konsultacijų periodiškumą aš turiu aiškius argumentus. O teisėjas?“ – svarsto specialistas.
Tačiau jis neslėpė, kad atsikratyti vadinamojo „balto bilieto“ nėra paprasta, mat vertinant paciento būklę veikia ir įvairūs subjektyvūs faktoriai: baimė suklysti, noras apsidrausti, paciento gyvenimo istorija ir t.t.
Kosmetinis pudravimas jau nepadės
Lietuvos psichikos sveikatos politikos problemas iš esmės siekiantis spręsti psichiatras Dainius Pūras prisipažino: vien nuo minties, kad Lietuvoje 10 tūkst. žmonių – vaikų ir suaugusiųjų – įkalinti internatuose, jį apima neviltis.
„Jūsų keliama problema (priverstinis ambulatorinis stebėjimas) yra dalis beprasmiškos sistemos, kurioje viskas daroma dėl paukščiuko, o ne dėl esmės“, – atsiduso D.Pūras.
Jis konstatuoja: Lietuvos psichiatrija kaip buvo taip ir liko sovietinė.
„Kai kurie kolegos sako: „Spręskime žemiškus dalykus, o tu nori pakeisti pasaulį.“ O aš galvoju, kad, kol nenuspręsi, kad pati sistema yra iš esmės ydinga, nieko nebus. Sveikatos apsaugos ministerija ir kitos institucijos kosmetiškai vis pudruoja tą sovietinę sistemą. Ir visos mūsų keliamos problemos, visi klausimai atsimuša į tą absurdišką sistemą. Todėl aš laikausi požiūrio, kad ne detales reikia keisti, bet esmę – turėkime pagaliau europinę sistemą, jei jau esame Europa“, – samprotavo D.Pūras.
Psichiatrija – netikslus mokslas
D.Pūras ragina pažvelgti į Didžiąją Britaniją, kur šeimos gydytojai labai vertinami, nes jie gali priimti sprendimus.
„Ten ateina paauglė ir prašo recepto kontraceptikams, bet kad tėvai nesužinotų. Ir šeimos gydytojas priima sprendimą, ar ši paauglė pakankamai emociškai ir intelektualiai brandi. O Lietuvoje tam reikia sukurti poįstatyminį aktą ir reglamentuoti, nuo kada – 14, 16 ar 18-kos metų – galima išrašyti kontraceptikų. Absurdas, nes šešiolikmetis gali būti brandesnis už septyniolikmetį. Lietuvoje klesti totalus nepasitikėjimas, todėl nukrypstama į kraštutinumus: arba nėra jokio reglamentavimo, arba jo per daug“, – požiūrį išreiškė D.Pūras.
Jei vadovausimės nereglamentuotomis nuostatomis, kiekvienas ir taikys jas pagal savo įsivaizdavimą.
Ir vis dėlto teismo psichiatrija, jo nuomone, yra labai ydinga – čia nėra galimybės išsakyti antrą nuomonę. Teismo psichiatrija – uždara sistema.
„Bet jei kas nors, tarkime, aš, suabejos ir ims kelti nepatogų klausimą, iškart sulauks priešpriešos: „Ką, tu nepasitiki kolegomis?!“ O jei tą abejonę išreikš net ne psichiatras – niekas net nekreips dėmesio. Kodėl? Nes aš – teismo psichiatras ir pasakiau, vadinasi, šventa – kvestionuoti niekas negali“, – stebisi D.Pūras.
Jis priminė, kad psichiatrija – netikslus mokslas. „Ir norvegai, tirdami A.Breiviko atvejį, nevaidino, kad tikslus. Viena komisija nustatė, kad jis – psichikos ligonis, kita – kad sveikas. O tada argumentus pasverdamas teismas priėmė sprendimą“, – pažymėjo psichiatras.
Jis pastebėjo, kad Lietuvos specialistų teikiami esminiai siūlymai dėl psichikos sveikatos politikos formavimo susilaukia arba atviros paniekos, arba padedami į stalčių.
