Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 10d. 19:00

Geštalto terapeutė D.Žukauskienė: „Mąstyti vien pozityviai nėra gerai, nes prarandamas realybės jausmas“

Šypsena Ypatingos
123RF.com nuotr. / Šypsena

Visuomenėje egzistuoja įvairiausių tendencijų – nuo aprangos ypatybių, populiarių šunų veislių ar laisvalaikio praleidimo būdų. Prie tokių tendencijų galima priskirti ir mąstymo (ar požiūrio į gyvenimą) filosofijos „trendus“. Aiškiai ir plačiai atpažįstamas šiuolaikinis mąstymo bruožas yra pozityvumas, dvasingumas ir saviugda pačiais įvairiausiais būdais.

Populiariosios psichologijos knygos, įvairūs bumper sticks su įgalinančiais ir gyvenimo grožį pabrėžiančiais žodžiais veržiasi į kasdienybę kaip jūros bangos į krantą. Žinoma, teigiamų aspektų pastebėjimas ir įgalinančios mintys bei mantros gali padėti žengti žingsnį arčiau geresnės gyvenimo kokybės, tačiau ar nebūna situacijų, kada riba yra peržengiama ir ima vystytis pozityvumo kultas, kuris nesutinka priimti neigiamų emocijų egzistavimo?

Apie tai, kaip išmokti balansuoti tarp sveiko, motyvuojančio pozityvumo ir aklo nepageidaujamų emocijų neigimo, kalbamės su geštalto terapeute Daiva Žukauskiene.

Kažkuo tikėti yra gerai, bet kažkuo tikėti fanatiškai yra gana radikalu, o gal net kvaila.

– Aplinka kartais spaudžia mus nuolat galvoti pozityviai – pastebėti gerus dalykus, visuomet nusiteikti kuo džiugiau, šypsotis ir bandyti kuo mažiau dėmesio skirti negatyvioms mintims ir įvykiams. Ar tai padeda gyventi geriau? Ar verta stengtis nusisukti nuo blogų dalykų ir susitelkti tik į gerus?

– Pozityvus mąstymas daugeliui žmonių yra resursas išgyventi sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Mąstyti vien pozityviai nėra gerai, nes prarandamas realybės jausmas, eliminuojamos nesėkmės, skaudūs įvykiai, krizės.

„Viskas tik į gera“ – skambi frazė, bet realybėje atspindinti tik pusę tiesos. Gyvenime būna visaip: ir gerai, ir blogai.

Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Žukauskienė
Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Žukauskienė

Pozityvus mąstymas, šypsenų treniruotės, mantros, kad „viskas bus gerai“ tikrai gali žmogui padėti tam tikrose situacijose, bet nereikėtų to taikyti visą laiką. Žmonės mėgsta pozityvius žmones, bet tik tada, kai optimizmo juose yra saikingai, neperspaustai, nesaldžiai. Šypsena veide ne visur tinkama, daug kur tai primena klounadą ir sukelia dviprasmiškus jausmus.

Žmonės mėgsta pozityvius žmones, bet tik tada, kai optimizmo juose yra saikingai, neperspaustai, nesaldžiai.

– Kartais tam tikros emocijos atrodo „nepriimtinos“ ir netgi kritikuotinos. Žmogus, kuris savyje turi daug pykčio, pavydo, liūdesio gali tapti nepageidaujamu. Ar reikėtų valdytis tokius jausmus ir stengtis juos pašalinti, pakeisti teigiamais?

– Jausmai – lyg vaivorykštė, tai kuri iš vaivorykštės spalvų yra „nepriimtina“? Siekis jausti tik teigiamus, gražius jausmus yra tas pats, kas bandymas vaikščioti tik dešine koja, nes kairė – tai negražu.

Savęs spaudimas būti teigiamu, gerai nusiteikusiu, tai lyg reikalavimas kiekvieną akimirką švęsti šventę arba valgyti tik saldumynus. Gyvenimo ir jausmų pilnatvę kuria tik teigiamų ir neigiamų jausmų balansas.

Negalima pasitikėti žmogumi, kuris nuolat šypsosi, nes kyla klausimas, kaip atrodo jo neigiamos emocijos, kur jis jas slepia? Užspaustos neigiamos emocijos prasiveržia netikėtai ir dažniausiai ne laiku, nušluodamos viską savo kelyje. Išjausti viską, kas žmoguje sukyla, reikia čia ir dabar, nekaupiant ir nekonservuojant jausmų.

– Tačiau kaip atrasti balansą tarp šių emocijų? Kaip pajusti tą ribą tarp apsimestinio, nenatūralaus pozityvumo ir negatyvaus žvilgsnio, kuris apsunkina ir patį individą, ir aplinkinius? Kaip objektyviai įvertinti ir suprasti, ar egzistuojantis negatyvumas yra sveikas ir normalus, o kada reikėtų iš tiesų save mokyti pastebėti teigiamus gyvenimo aspektus?

– Visi žmonės skirtingi, jie skiriasi tiek savo išore, tiek ir vidumi, jie skiriasi ir optimizmo bei pesimizmo balansu. Galima išvardinti daug teorijų, kodėl yra vienaip ar kitaip, bet visos jos kalba apie žmonijos įvairovę.

Suaugęs žmogus polinkį į vieną ar kitą pusę atsineša iš šeimos, iš savo tėvų. Pakeisti save yra labai sunku, o kartais net neįmanoma, bet savistaba, psichoterapija praskleidžia šydą ir leidžia pamatyti, kad kiti elgiasi ir jaučiasi kitaip.

Galimybė rinktis, kaip reaguoti į gyvenimo džiaugsmus ir negandas, atveria platesnius horizontus. Atsakyti vienareikšmiškai, kaip surasti tą „normalaus“ reagavimo tašką, reiškia kurti dar vieną niekuo neparemtą taisyklę. Kitas žmogus gali būti mūsų veidrodžiu, tik kituose mes galime pamatyti, ko mums trūksta ar ko yra per daug.

Siekis jausti tik teigiamus jausmus yra tas pats, kas bandymas vaikščioti tik dešine koja, nes kairė – tai negražu.

– Dažnai, žmogus, kuris jaučiasi nepatenkintas ar nelaimingas, yra skatinamas pamatyti „perspektyvą“ – apmąstyti kitų žmonių situacijas, kurios yra sudėtingesnės, ir taip įvertinti savo bėdų nereikšmingumą. Ar verta susidūrus su sunkumais, juos vertinti pagal didesnį mastelį?

– Sociometrija – metodas, kuris leidžia lygintis su kitais ir atrasti savo vietą kitų žmonių grupėje. Mes norime ar nenorime, bet visada lyginamės. Visi sėkmingesni, laimingesni ir kitaip tobulesni visada yra prieš mus, ir tai mus motyvuoja judėti pirmyn, stengtis, konkuruoti.

Visi, kurių dalia yra stovėti už mūsų, mums suteikia palaikymą, atramą ir stabilizuoja. Visos žmonijos masteliu mes visada esame kažkur per vidurį, todėl labai svarbu žvelgti ir į priekį, o prireikus atsigręžti atgal ir nustoti skųstis, kad mums nesiseka. Kažkuriems mes esame motyvuojantis resursas, iš kitų patys semiamės motyvacinės energijos.

„Scanpix“ nuotr./Emocijos
„Scanpix“ nuotr./Emocijos

– O kaip mėginimas padėti sau, atsigręžiant į populiariąją psichologiją, self-help knygas? Ar verta investuoti į tai laiką, ar tokia literatūra veiksminga/naudinga?

– Kiekviena knyga turi savo skaitytoją, kiekvienas renkasi tai, ką supranta ir iš ko gali kažką pasiimti naudingo sau. Vienos tiesos nėra, yra šiandieninė tiesos norma, bet ji nuolat kinta. Už kiekvienos knygos stovi ją parašęs žmogus, todėl knygos patarimai yra to žmogaus patarimai, jie subjektyvūs.

Vieni mėgsta vienokias knygas, kiti kitokias, kuo daugiau skaitome, tuo daugiau imame atsirinkti, ko mums reikia ir kas mums tinka. Kažkas pasakė, kad per gyvenimą tereikia perskaityti šešias knygas, kad suprastume save ir gyvenimą, bet kad surastume tą tinkamą šešetą, reikia skaityti nuolat.

– Dabar knygynuose vis dažniau galime rasti knygų, kuriose žmonės dalinasi savo asmenine istorija, patarimais. Ar tokie asmeniniai kitų žmonių išgyvenimai ir mintys gali pagelbėti laviruojant per gyvenimo labirintus?

– Autoritetais mes labai tikime paauglystėje, jais sekame, jais žavimės. Tapę brandesni, imame vadovautis savo galva, o vieną dieną visus stabus nuverčiame ir nebetikime niekuo, tik savimi ir tai – tik kartais.

Šaunu, jei gyvenimas mus suveda su tikru mokytoju ir norime būti jo mokiniu, bet dažnai keičiasi mokytojai, nes mes patys keičiamės ir keičiame save. Visada smalsu pasižvalgyti, kaip kiti gyvena, kuo tiki ir ką daro.

Ar verta aklai kažkuo sekti, kopijuoti? Tikrai neverta, nes kiekvienas mes gyvename savo išskirtinį ir nepakartojamą gyvenimą.

– Į ką verta atkreipti dėmesį sudarant savo literatūros sąrašą?

– Renkantis knygą, siūlau atkreipti dėmesį į autorių. Atidžiai perskaityti, kas jis toks, o kartais net kituose šaltiniuose pasitikrinti jo tapatybę. Knygų yra labai daug, visų neįmanoma perskaityti, todėl rinktis reiktų pagal simpatiją autoriui, jo išsilavinimui, akademinei ar darbinei patirčiai.

– Domėdamiesi ir kaupdami informaciją ar atradę metodą, kuris padeda, kartais galime pasijusti visažiniais – atsakymas rastas, taigi dabar beliko jį įgyvendinti ar juo pasidalinti su kitais. Ar įmanoma surasti receptą, kuris būtų tvarus ir leistų atsikvėpti, pasijusti, lyg pagaliau finišas pasiektas?

– Kažkuo tikėti yra gerai, bet kažkuo tikėti fanatiškai yra gana radikalu, o gal net kvaila. Antikos laikais buvo žinoma viena tiesa: „Žinau, kad nieko nežinau.“

Šiandien ši tiesa lieka aktuali daugeliui, nes gilinantis, mokantis, kaupiant žinias ateina vis didesnis suvokimas, kad nėra vienos tiesos, kad nėra vienos taisyklės, kaip reikia gyventi, kaip galvoti, kaip jaustis.

Svarbu yra pažinti save, stebėti save, matyti kas vyksta aplink, būti sąmoningu savo gyvenimo kūrėju, ne pameistriu, kuris vykdo tai, ką meistras liepia.

Komentarai: 3

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką