Jausmus išnarplioti nelengva
Jau keleri metai sunkių ligonių artimiesiems sostinėje esančiame sielovados centre pravedami dešimties seminarų ciklai – po ciklą per metus.
Viena iš užsiėmimus vedančių psichologių Regina Morkūnienė pasakoja, kad stengiamasi padėti žmonėms susigyventi su tuo, kas atsitiko, padėti suprasti, kaip juos paveikė artimojo liga.
„Kai sunkiai serga artimasis, tų jausmų tiek daug ir viskas taip susipainioję, kad pačiam net būna sunku įvardyti, kaip jautiesi ir ko bijai. Ir norisi padėti, ir darosi sunku. Baisu, kas bus toliau, kokia bus gyvenimo pabaiga, kaip artimasis po to gyvens“, – žmonių baimes garsiai įvardija psichologė.
Anot R. Morkūnienės, būna, kad ligos progresuoja lėtai, tada galima prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, tačiau kartais nuo akimirkos, kai žmogus pasijunta blogai, iki jo mirties praeina vos du trys mėnesiai. Tuomet nei pats ligonis, nei jo artimieji nespėja su tuo susitaikyti ir patiria didelius išgyvenimus.
Mūsų visuomenėje emocinė, dvasinė būsena yra apleistas dalykas, pirmiau rūpinamasi kūnu, materialine gerove.
Psichologė apgailestauja, kad žmonės į užsiėmimus ateina labai sunkiai, nors tokių, kuriems reikėtų pagalbos, – daug: „Yra mitų, kad jei aš eisiu pagalbos, tai bus tarsi mano silpnumo patvirtinimas, kad pats nesusitvarkau. Kitas dalykas – mūsų visuomenėje emocinė, dvasinė būsena yra apleistas dalykas, pirmiau rūpinamasi kūnu, materialine gerove, o dvasiniai dalykai – toli. Nepagalvojama, kas viduje. Manoma, kad ligonis serga, jam reikalinga pagalba, o aš sveikas, tai kokios čia pagalbos man reikia?“
Be dvasinės pagalbos tokioje situacijoje yra sunkiau, nes žmogui kyla egzistencinių, gyvenimo prasmės klausimų. Ypač visus kankinantis klausimas – kodėl. Atsakymo į jį nėra, todėl tai labai skaudu.
Padėti žmogui priimti esamą situaciją galima paskatinant išgyventi visus kylančius jausmus, kad jis galėtų plačiau į viską pažvelgti, kad mokytųsi rūpintis ne tik sergančiuoju, bet ir neapleistų kitų jam artimų žmonių, taip pat savo poreikių.
Žmogui reikia atrasti pusiausvyrą, geriau suprasti, kas su juo vyksta, kodėl jam sunku, kaip galima išmokti jaustis geriau, stabiliau. Taip pat labai svarbu išmokti prašyti pagalbos ir priimti ją, atrasti galimus problemos sprendimo būdus.
Bendrauti reikia atvirai ir spontaniškai
Sunkius ligonius slaugančius artimuosius neretai kamuoja nežinojimas, kaip su jais kalbėti ir elgtis. R. Morkūnienė pataria prie ligonio eiti ramiems ir bendrauti nuoširdžiai, atvirai ir spontaniškai – kaip ir esate įpratę. Ir svarbiausia – nerodyti atviro gailesčio.
„Gailestis – toks jausmas, kuris žmones pastato į nevienodas pozicijas. Tas, kuris gailisi, yra tarsi aukščiau. Tad ar gali tas, kurio gailisi, jaustis gerai būdamas žemiau? Aš manau, kad reikia išlaikyti žmogaus orumą, niekada apie sunkiai sergantį negalvoti kaip apie jau mirusį, net jei jau neturime ryšio su juo“, – perspėja specialistė.
Ji taip pat siūlo nemeluoti artimajam, kad jis pasveiks, jei tai tikrai neįmanoma ir sergantysis tą žino.
„Svarbiausia suvokti – ką mes turime padaryti su savimi prieš pradėdami kalbėti su sunkiu ligoniu? Jeigu kažkas stabdo, neaišku ar sunku, reikia savęs paklausti: ko aš bijau? Reikia išsiaiškinti savo santykį, suprasti, ką galvojate apie sunkią ligą, ar patys nebijote susirgti, ką galvojate apie gyvenimo pabaigą, apie buvimą tokioje būklėje, kaip priimate pagalbą“, – pataria R.Morkūnienė.
Liga – ir nelaimė, ir dovana
Nors tokiose situacijose paprastai įžvelgiami tik minusai, psichologė atranda ir teigiamų dalykų: „Labai svarbu patirtis, kad ir kokia ji būtų sunki. Tai nenueina tuščiai ir iš sunkios situacijos – slaugymo ar artimojo ligos – galima gauti labai gerų dalykų. Matant kito žmogaus ligą, kančią, kaip jis su tuo tvarkosi, tai pastiprina ir mus, esančius šalia, tai yra dovana. Juk po to kitaip žiūrime į gyvenimą ir savo kasdienius rūpesčius. Bendravimas su sergančiu žmogumi, kai žinome, kad laikas yra labiau ribotas, daug daugiau reiškia, atkrenta nereikšmingi dalykai, lieka tik tai, kas svarbu.“
R. Morkūnienė pasakoja, kad po beveik tris mėnesius trunkančių seminarų žmonės išeina emociškai tvirtesni, jie turi daugiau vilties susitvarkyti, žino, kad galima gyventi ir su liga, pasikeičia jų ryšys su sergančiuoju, jie platesniu žvilgsniu apžvelgia situaciją ir padaro išvadas.
„Kai žmogus ateina į savitarpio pagalbos grupę, dažnai vien tai, kad jis gali atsitraukti nuo tos konkrečios sunkios situacijos, yra gerai. Jis pamato, kad ir kitiems yra panašiai sunku. Dalijimasis labai sustiprina žmogų. Žinojimas, kad kažką panašaus išgyvena ir kiti žmonės, padeda“, – apibendrina specialistė.
