Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ramina dėl plastikinių pakuočių: baimės pavojingesnės už plastiką

Plastikiniai buteliukai
„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr. / Plastikiniai buteliukai
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Pernelyg didelės baimės turbūt kenkia labiau negu plastikinių maisto pakuočių naudojimas, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto Polimerų katedros vedėjas prof. hab. dr. Ričardas Makuška.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Anot jo, į plastiką yra dedama priedų, kurie didesniais kiekiais gali būti kenksmingi žmogaus sveikatai, tačiau plastikinėse maisto pakuotėse tokių priedų kiekiai itin maži, todėl padaryti žalos jie negali. „Tyrimų atlikta tikrai daug ir kartais jie sureikšminami. Randama, kad kokia nors medžiaga, kuri migruoja iš plastiko, gali sukelti vėžį arba gali būti kitaip kenksminga žmogui. Iš tikrųjų jos kenksmingos, jei šių medžiagų kiekis didelis“, – tikina R.Makuška.

– Ar cheminių medžiagų, naudojamų vienkartinėse pakuotėse, migracija į maistą galima?

– Paprastai atsakyti sunku, nes medžiagos skirtingos. Jeigu šnekėtume apie vienkartinėms pakuotėms dažniausiai naudojamą plastiką, jam keliami specialūs reikalavimai. Iš tokio plastiko ir gaminami indai, skirti maistui.

Žinoma, negalima sakyti, kad negali būti visiškai jokios medžiagų migracijos, tačiau tai yra nepaprastai maži kiekiai. Tai tokie kiekiai, kurie užfiksuojami specialiai ieškant ir tiriant. Nėra jokių įrodymų, kad tokia medžiagų migracija gali būti kenksminga žmogaus organizmui.

Žinoma, tarp migruojančių medžiagų yra ir tokių, kurios didesniais kiekiais galėtų būti kenksmingos. Dėl to ir kyla tos šnekos, kad galbūt kai kurios plastikinės pakuotės gali būti pagamintos trečiose šalyse, nesilaikant visų reikalavimų, kurie keliami plastikams, naudojamiems su maisto produktais. Tada gali kilti pavojus, kad mes gausime daugiau medžiagų, kurios potencialiai kenksmingos.

Toks plastikas, kaip polietilenas, polipropilenas, kurie dažniausiai naudojami fasuoti maisto produktus, yra tikrai nekenksmingas arba mažiausiai kenksmingas. Iš tikrųjų tai pats plastikas nekenksmingas. Bent dauguma jo rūšių. Kenksmingi plastiko priedai, kurie dedami į plastiką, kad jis nesentų, būtų atsparesnis atmosferos poveikiui. Jei plastikas vis dėlto skirtas fasuoti maisto produktus, tai šių priedų arba nėra, arba jie specialiai pritaikyti ir nekenkia žmogaus organizmui.

– Tačiau jei tą vienkartinę pakuotę, polietileno maišelį su maistu dedame į mikrobangų krosnelę, norėdami maistą pašildyti, kaip tada? Ar nesusidarys kenksmingų medžiagų?

– Mikrobangos veikia taip, kad priverčia svyruoti vandens molekules, kurios yra maisto produktuose. Jeigu tai yra plastikinė pakuotė, joje nėra polinių molekulių, taigi ji turėtų neįkaisti arba įkaisti tik nuo šildomo maisto. Šiuo atveju naudoti plastikinę pakuotę turėtų būti nepavojinga.

Fotolia nuotr./Moteris šildo maistą mikrobangų krosnelėje
Fotolia nuotr./Moteris šildo maistą mikrobangų krosnelėje

Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį, kad dabar yra daug plastikinių indelių, ant kurių rašoma, kad „tinka naudoti mikrobangų krosnelėse“. Paprastai jie pagaminti iš polipropileno. Polipropilenas atsparesnis temperatūros poveikiui nei polietilenas. Vadinasi, nėra tikimybės, kad jis lydysis, kad jo dalys pateks į maisto produktus ne dėl to, kad skiltų polimeras, o dėl to, kad tiesiog fiziškai pasikeistų jo būvis.

Jeigu seksime žymėjimus, nurodančius, kad indai skirti naudoti mikrobangų krosnelėse, tikrai sau nepakenksime.

Jeigu seksime žymėjimus, nurodančius, kad indai skirti naudoti mikrobangų krosnelėse, tikrai sau nepakenksime. Žinoma, geriausia vis dėlto, kad tokiuose induose maistas būtų tik pašildomas. Jeigu juose ruošime maistą, kas užtrunka ilgai, o temperatūra siekia ne 100 laipsnių, o daug aukštesnę, tokiu atveju galima tikėtis, kad vis dėlto įvyks maža migracija. Jai vykstant yra tikimybė suvartoti kažkokių priedų, esančių plastike.

Kartais maisto produktai į mikrobangų krosnelę kišami kartu su maišeliu. Jei tai daroma trumpam, be abejo, nieko neatsitiks, bet paprastai maišeliai yra iš polietileno, kartais ir iš mažo tankio polietileno. Ilgiau krosnelėje būdamas tas polietilenas gali pasilydyti, prilipti prie maisto. Nerekomenduojama, kad tai būtų daroma ilgai.

– Vadinasi, jeigu geriame kavą iš vienkartinio, kartoninio puodelio, tai tikėtina, kad jis bus pritaikytas karštam vandeniui?

– Reikia atkreipti dėmesį, kad karštos kavos (kokia bebūtų karšta) temperatūra nėra 100 laipsnių. Ji iš karto atvėsta iki daug žemesnės temperatūros. Tie vienkartiniai indeliai, į kuriuos pilama kava, yra popieriniai, bet jų vidus padengtas polietilenu. Tai yra tas pats polietilenas, nes kontaktas aukštesnėje temperatūroje trumpas. Be to, ta aukštesnė temperatūra tikrai nesiekia 100 laipsnių, tad šių puodelių naudojimas tikrai nepavojingas, nekenksmingas.

– Dabar kyla klausimas dėl plastikinių butelių. Jų prekybos centruose labai daug. Juose parduodamas ir vanduo, ir įvairūs gaivieji gėrimai, aliejus, actas. Kad iš plastiko jokios medžiagos nepakliūna į vandenį, galima tikėtis, bet, pavyzdžiui, jeigu tai yra actas?

Tie vienkartiniai indeliai, į kuriuos pilama kava, yra popieriniai, bet jų vidus padengtas polietilenu.

– Populiariausi buteliai dabar yra iš polietilenteraftolato, t. y. vadinamojo PET (šie buteliai ant dugno žymimi ženkliuku „PET“). Jie tinka vandeniui, šaltam, vėsiam vandeniui. Laikoma, kad tai yra vienkartinio naudojimo buteliai, bet, mano supratimu, taip yra vien dėlto, kad šis butelis gana lengvai mechaniškai pažeidžiamas: lengvai lankstomas, pažeidžiamos jo sienelės. Tada gali atsirasti nuoplaišų, pažeidimų.

Rekomendacijos pirmiausia taikomos dėl to, bet toks butelis vis dėlto turėtų būti naudojamas šaltam vandeniui. Karštų gėrimų į jį pilti nerekomenduotina, nes polietilenteraftolatas aukštesnėje temperatūroje iš stikliško būvio pereina į elastinį. Tie buteliai prarastų formą, trauktųsi. Tai jau negerai.

Actui naudojamas plastikas, atsparus rūgščių poveikiui. Jeigu tara specialiai skirta rūgštims, vadinasi, yra atlikti eksperimentai, įsitikinta, kad rūgštys šiuo atveju nėra kenksmingos. Galbūt kaip tik, įpylus šarmiškų gėrimų, toks plastikas jau būtų netinkamas naudoti.

– Tai į vienkartinę tarą pakartotinai pilti vandenį, kad turėtum buteliuką su savimi, nėra visai saugu?

– Jeigu kalbame apie cheminių medžiagų kenksmingumą, manau, saugu. Tikrai nematau, kokios medžiagos galėtų papildomai išsiskirti ar atsirasti. Tai pagaminta iš polietilenteraftolato, kuris pasižymi geromis barjerinėmis savybėmis. Jis butelių gamyboje naudojamas tam, kad iš gazuotų gėrimų „neišeitų“ anglies dioksidas ir į butelį nepatektų deguonis.

Aišku, tame PET yra šiek tiek likusių gamybos metu naudotų medžiagų arba besiskiriančių medžiagų. Viena medžiaga, kuri labai gąsdinanti arba kai kurie žmonės gal mėgsta ja gąsdinti kitus, – acetaldehidas. Tai acto rūgšties aldehidas, kuris yra kenksmingas, tačiau jo kiekiai nustatomi labai maži, milijoninės dalys.

Atlikti labai išsamūs tyrimai. Nustatyta, kad tokiuose buteliuose laikant tuos gėrimus, medžiagų, migruojančių į gėrimą, kiekiai tokie maži, kad pakenkti negali.

Photos.com nuotr./Vandens buteliukas
Photos.com nuotr./Vandens buteliukas

– Jeigu mes tokį butelį dedame į šaldiklį (žmonės taip kartais daro, norėdami vasarą tuos butelius panaudoti, pavyzdžiui kaip vėsinančią priemonę šaltkrepšyje), ar gali išsiskirti kokios nors kenksmingos medžiagos?

– Nemanau. Kai kurie plastikai labai žemose temperatūrose tampa trapūs. Tai reiškia, kad jie galėtų mechaniškai suskilti, bet, pavyzdžiui, PET buteliai ar polipropileniniai indai, ir žemoje temperatūroje išlieka elastiniame arba stikliškame būvyje, ne trapiame. Jie nesuduš nuo menko mechaninio poveikio. Kokie nors migraciniai procesai kaip tik sulėtėja žemoje temperatūroje.

– Plastikas labai dažnas mūsų buityje. Jo yra ir kūdikių priežiūros priemonėse, kūdikių indukuose. Tuos indus mamos virina arba kaitina sterilizatoriuose. Jeigu kūdikio indelis skirtas naudoti sterilizatoriuose, gal negalima jo virinti ar praplauti po verdančiu vandeniu?

– Su vaikų buteliukais yra šiek tiek daugiau problemų. Anksčiau jie buvo gaminami iš polikarbonato. Polikarbonatas paprastai gaminamas iš komponento, kuris yra kenksmingas. Maži jo kiekiai gali būti likę tame polikarbonate. Kartais dedama plastifikatorių, kad buteliukas būtų elastingesnis. Tai vėlgi gali būti kenksminga, ypač, jeigu pagaminta trečiosiose šalyse.

Su vaikų buteliukais yra šiek tiek daugiau problemų.

Dalis buteliukų yra dvisieniai buteliukai. Vidinė jų pusė pagaminta iš polipropileno, nes jis – labiausiai inertiškas plastikas, polimeras, o išorinė pusė gaminama iš kito plastiko, kuris suteikia standumą. Šie buteliukai tikrai nepavojingi, juos galima virinti, bet atsakyti labai konkrečiai sunku. Pavyzdžiui, polikarbonatas ne toks inertiškas kaip polipropilenas. Chemiškai gali būti šiek tiek destruktuota, šiek tiek atskelta mažesnių molekulių, kurios gali būti kenksmingos. Tai gali įvykti, jei vyrauja aukšta temperatūra, plastikas naudojamas ilgą laiką.

Bendrovės, branginančios savo vardą, be abejo, padaro, kas įmanoma, kad tas produktas būtų saugus. Jeigu tai pigesnis produktas, rizika šiek tiek didėja. Kontrolė Lietuvoje, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, vykdoma intensyviai. Nesaugių gaminių, kurie skirti liestis su maistu, neturėtų patekti į Lietuvos rinką. Bent aš taip suprantu.

– Paminėjote keletą plastiko rūšių: polietilenas, polipropilenas ir polikarbonatas. Gal dar yra kažkokių plastiko rūšių, kurios naudojamos maisto pakuotėse? Pavyzdžiui, yra putoplasto dėžutės maistui.

– Putoplastas yra putintas poliestirenas. Poliestirenas yra dar viena plastiko rūšis, iš kurio gaminami ir kieti, standūs, vienkartiniai indeliai, ir išputintas poliestirenas, kuris naudojamas gaminti vienkartines pakuotes. Poliestirenas nėra toks inertiškas kaip polietilenas ar polipropilenas.

Inertiškas reiškia, kad tas polipropilenas negali nieko atskelti, negali išskirti jokių medžiagų (taip pat ir kenksmingų), neturi jokių funkcinių grupių, kurios su kuo nors kontaktuotų, keistų aplinkos savybes. [...] Poliestirenas sudarytas iš estireno grandžių. Jeigu to estireno polimerizacijos metu šiek tiek liko, jis jau yra kenksmingas priedas, tačiau jo ten vėlgi yra labai mažai. Nustatyta, kad pakuotėse, skirtose maistui, estireno kiekiai tokie maži, kad jie negali daryti įtakos žmogaus organizmui.

Poliestireno indeliai galėtų būti pavojingesni, jeigu juose ką nors šildytume. Vis dėlto jie skirti maistą išsinešti į gamtą, naudoti vieną sykį. Nevertėtų jų plauti, šildyti, nes į poliestireno poras gali patekti riebalai ar kiti maisto likučiai, kurie ten po to gali gesti, gali atsirasti mikrobiologinė tarša.

– Iš kokių medžiagų dar yra gaminamos vienkartinės pakuotės?

Poliestireno indeliai galėtų būti pavojingesni, jeigu juose ką nors šildytume.

– Iš polivinilchlorido. Anksčiau iš jo buvo gaminami buteliai negaiviesiems gėrimams, nes šie buteliai nesulaiko anglies dioksido, kurio yra gaiviuosiuose gėrimuose. Polivinilchloridas yra labiausiai kenksminga plastiko rūšis. Naudoti jį gaminant indus maistui visiškai ar beveik visiškai atsisakyta, nes dėl temperatūros poveikio ar net nuo ultravioletinės spinduliuotės iš šio plastiko skirdavosi HCl – chloro vandenilis arba druskos rūgšties molekulės. Taip pat polivinilchloridas gali netgi išskirti chlorą. Tai kenksmingiausia plastiko rūšis, tačiau jis dabar, gaminant indus maistui, nebenaudojamas.

Atsimenu, prieš kelerius metus skaičiau, kad buvo rasta indų, pagamintų iš melamino. Šie indai buvo atvežti iš Kinijos. Yra melamininė derva, iš kurios išliejamos gana gražios lėkštės. Tai irgi yra polikondensacinis plastikas, kuriame gali būti ne tik didelių inertiškų polimerinių molekulių, bet gali būti likusių mažesnių molekulių. Pastarosios kenksmingos, nes tai – melamino formaldehidinė derva. Vadinasi, joje gali būti formaldehido likučių. Šių indų Lietuvoje irgi neturėtų būti likę.

– Kokie indai ar maisto pakuotės saugiausios?

– Pernelyg didelės baimės turbūt kenkia labiau negu tie priedai, kurie gali migruoti. Šių priedų kiekis itin mažas. Be to, plastikas pasaulyje naudojamas jau daug metų (ne kelis ir ne keliolika, o kelias dešimtis). Tyrimų atlikta tikrai daug ir kartais jie sureikšminami. Randama, kad kokia nors medžiaga, kuri migruoja iš plastiko, gali sukelti vėžį arba gali būti kitaip kenksminga žmogui. Iš tikrųjų jos kenksmingos, jei šių medžiagų kiekis didelis. Tai visai kitoks kiekis, negu tas, kuris gali migruoti, išsiskirti iš indų, skirtų laikyti maisto produktus.

Vida Press nuotr./Katinas ir indai
Vida Press nuotr./Katinas ir indai

Reikia neatsisakyti ir tradicinių indų – stiklinių, keramikinių. Jie labiausiai tinka ruošti maistą aukštoje temperatūroje ilgą laiką. Ten tikrai nėra migruojančių medžiagų. Žinoma, nebent tų indų paviršius specialiai nudažytas, naudojami pigmentai. Keramikiniai, stikliniai indai turėtų būti pirmoje vietoje.

– Vienkartinės pakuotės – ypač aktuali tema, kalbant apie taršą.

– Be abejo, apie tai galvojame, diskutuojame. Ieškoma įvairių sprendimų. Daug kas prieš penkerius ar dešimt metų prekybos centruose matė vadinamąją greitai suyrančią pakuotę, greitai suyrančius maišelius. Tuo metu atrodė, kad tai yra sprendimas, nes tas maišelis dūlės ne kelias dešimtis ir ne kelis šimtus, o keletą metų. Po to jo nebeliks.

Jeigu tie gabaliukai patenka į vandenį, tai dar blogiau nei maišeliai, nes tos medžiagos tampa maistu vandenų gyvūnams.

Pasirodė, kad tai – blogas sprendimas, nes į polietileną, iš kurio gaminti šie maišeliai, buvo dedami specialūs priedai, paskatinantys irimą, kad šis prasidėtų po, tarkime, pusės metų. Toks plastiko gaminys suskildavo į milimetrinius ar net mikroninius gabaliukus, bet tai nebuvo atskiros molekulės.

Jeigu tie gabaliukai patenka į vandenį, tai dar blogiau nei maišeliai, nes tos medžiagos tampa maistu vandenų gyvūnams. Jie nuo to žūna. Jeigu tokia pakuotė patenka į dirvožemį, ten ji taip pat sunkiai suyra, kaip ir įprasti maišeliai.

Kitas sprendimas – naudoti vadinamąjį bioplastiką. Tai plastikas, pagamintas iš medžiagų, kurios, veikiamos mikroorganizmų, suyra kaip ir maisto produktai, tik šiek tiek lėčiau. Tokių medžiagų yra žinoma, pavyzdžiui, polipieno rūgštis. Problema tik ta, kad tokie maišeliai būtų keletą kartų brangesni, lyginant su dabartinėmis maišelių kainomis.

Kita problema – iš bioplastiko pagamintus maišelius reikėtų atskirti nuo paprasto plastiko, polietileno. Atskyrimas labai sudėtingas. Jeigu bioplastikas ir polietilenas susimaišo – labai blogai. Dar didelė dalis polietileno naudojama pakartotinai. Tai vadinamasis grįžtamasis panaudojimas. Iš jo gamina kanalizacijos vamzdžius, stogo dangas ir t. t.

To būtų nebegalima daryti, nes dalis naudojamo plastiko būtų bioskaidaus, jis suirtų. Ši problema kol kas laukia sprendimo. Ateis laikas, kai turbūt pasaulyje stiprios organizacijos, kaip Europos Sąjunga, susitars, kad būtų atsisakyta maisto produktų indus gaminti iš naftos produktų gaminamo plastiko. Į tai turėtų būti įtrauktos visos šalys. Viską derėtų gaminti iš bioplastiko, bet tai yra turbūt dar tolimos ateities perspektyva.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką