– Ar visoms moterims duotas vadinamasis motinystės instinktas?
– Daugelis teorijų pripažįsta, kad tam tikri instinktyvūs dalykai egzistuoja. Populiariausias aiškinimas, kad tam tikrą elgesį lemia hormonai. Tačiau neretai ankstyva vaikystės patirtis pakeičia prigimtį. Moterų motinystės instinktas dažnai priklauso nuo to, kaip su jomis pačiomis dar kūdikystėje bendravo jų mamos, ar buvo tenkinami esminiai jų poreikiai ir kiek jos pačios turėjo saugų ryšį su savo mamomis.
Nesinori žmogaus lyginti su gyvūnais, tačiau tyrimai parodė, kad gyvūnų jauniklius labai anksti atskyrus nuo motinų, vėliau jie neturi motiniško instinkto ir nemoka rūpintis savo pačių palikuoniais.
Mūsų laikmečio tendencija – pagyventi sau, o tik paskui galvoti apie vaikus. Jei žmogus jaučiasi dar nesubrendęs, neišsiaiškinęs, ko nori, tada vienareikšmiai geriau palaukti, o ne auginti vaikus per „negaliu“.
Tiesa, žmonėms tokie dalykai gali būti koreguojami ir keičiami. Žmogus, būdamas sąmoninga būtybe ir jausdamas, kad jam kažko trūksta, gali kreiptis pagalbos į specialistus ir kompensuoti savo įgytus trūkumus.
– Šiais laikais moterys ilgiau gyvena sau ir vėliau tampa mamomis – kaip tai vertinate?
– Mūsų laikmečio tendencija – pagyventi sau, o tik paskui galvoti apie vaikus. Tačiau viskas priklauso nuo to, ką reiškia tas gyvenimas sau. Jei kalbama apie nepakankamą brandumą, kai žmogus jaučiasi dar nesubrendęs, neišsiaiškinęs, ko nori, tada vienareikšmiai geriau palaukti, kol subręs, ir tik tada auginti vaikus, o ne auginti juos per „negaliu“.
Kiekvienas mūsų bręsta skirtingai – kai kuriems paauglystė tęsiasi iki 30 metų, kai vis ieškoma, ką nori veikti gyvenime, o kiti jau 20 metų jaučiasi apsisprendę ir radę save.
Nemažą įtaką mums daro ir visuomenės spaudimas ar tam tikros priimtos normos. Prieš dvidešimt metų buvo populiari nuomonė, kad moteris vaikų turi susilaukti iki 25 metų – vėliau, neva, bus problemų ir jau nebe laikas. Todėl net mokykloje merginos buvo mokomos ruoštis motinystei pakankamai anksti. Dabar šis požiūris keičiasi, nors vyresnės mamos iš vyresnės kartos gydytojų dažnai išgirsta komentarų, kad tokio amžiaus gimdyti vaikus yra blogis. (Šypsosi)
Aš nemanyčiau, kad yra tinkamas ar netinkamas laikas motinystei – kiekvienas amžius turi savų privalumų ir savų trūkumų. Iš patirties pastebėjau, kad vyresnės mamos yra labiau užtikrintos tuo, ką daro, ir turinčios daugiau kantrybės su vaikais. Tai – brandesnė motinystė.
– Neretai šiai brandesnei motinystei moterys rimtai ir ilgai ruošiasi, planuoja, apsvarstydamos visas įmanomas aplinkybes...
Didžiausias paradoksas, kad tos moterys, kurios labai ilgai ruošiasi motinystei, daug skaito, stengiasi visokius kursus baigti, galiausiai susilaukusios vaikučio yra pakankamai nerimastingos mamos.
– ...kad ir namas būtų pastatytas, ir pajamos sukauptos. (Šypsosi) Tačiau teisingai sakoma, kad vaikas gimdamas atsineša savo dalį – tai visiška tiesa. Didžiausias paradoksas, kad tos moterys, kurios labai ilgai ruošiasi motinystei, daug skaito, stengiasi visokius kursus baigti ir t.t., galiausiai susilaukusios vaikučio yra pakankamai nerimastingos mamos.
Ilgas planavimas ir ruošimasis rodo, kad kažkas atsitikę su jų motinystės instinktu. Joms gebėjimas pasirūpinti savo vaiku nėra natūralus reiškinys. Kiekvienas mūsų turi tą gebėjimą, bet jis gali būti nuslopintas dėl skaudesnės patirties arba nepasitikėjimo savimi, arba kraštutiniais atvejais – kai moterys pačios buvo vaikystėje apleistos.
– Galbūt brandesnės, išsilavinusios mamos, turėdamos daug žinių, siekia savo vaiką auginti kaip galima teisingiau, kad iš jo išaugtų tikra asmenybė?
– Pas psichologus ir psichoterapeutus dažnai ateina išsilavinusios, nerimaujančios motinos. Užuot žiūrėjusios į savo vaikutį ir pajutusios, ką gali jam duoti, jos apsikrauna knygomis ir seka kiekvienu perskaitytu nurodymu.
Nerimas, susijęs su motinyste, šiais laikais dažnai maskuojamas didžiuliu susidomėjimu ankstyvuoju ugdymu – nuo dar negimusio vaikelio iki kūdikio ir dar vėliau. Tačiau ankstyvojoje raidoje vaikui reikia ne išmokti kuo greičiau kalbėti ar vaikščioti, o tiesiog būti besąlygiškai mylimu. Vaiko iki trejų metų poreikiai visai kitokie ir svarbiausia, ko jam reikia – tai saugaus ryšio su jį globojančiu žmogumi, dažniausiai mama.
Šis žmogus turi būti nuspėjamas, prognozuojamas ir nuoseklus – jis negali dingti, kai kūdikiui jo reikia, o taip pat jis turi padėti vaikui pažinti pasaulį per emocijas, nes kūdikis visada, kam nors nutikus, seka mamos veidą.
Tas saugumas lemia tolesnį žmogaus gyvenimą – jei jaučiausi saugus, būdamas su mama, jausiuosi saugus, išėjęs ir į platųjį pasaulį. Kai kūdikis tiki savo galimybėmis prisišaukti reikalingą žmogų ir žino, kad jo poreikiai bus patenkinti, gimsta pasitikėjimo savimi jausmas visam gyvenimui.
Turėjimas ar neturėjimas vaikų, gyvenimas santuokoje ar ne – nėra žmogaus sveikumo matas. Sveikumo matas – gebėti mylėti ir kažkuo rūpintis.
Todėl norėčiau mamoms palinkėti tiesiog žiūrėti į savo vaikutį ir pasistengti pajausti, ko mano vaikui reikia, kaip galiu jam padėti. Juk kūdikiams reikia tik maisto, komforto ir – svarbiausia – jausti fizinį kontaktą su mama, būti arti jos. Tik vėliau, kai vaikas pradeda ropoti, vaikščioti, mama gali atsitraukti.
– Tačiau nemažai šiuolaikinių mamų po kelių mėnesių palieka kūdikį auklės globai, o pačios grįžta į darbą...
– Kūdikį yra lengviausia palikti kitų priežiūrai, nes, tarkim, dvejų metų vaikas jau gali parodyti, kad jis nenori išleisti mamos, įsikabinti jai į sijoną ir pan. Tačiau būtent pirmaisiais vaiko gyvenimo metais to atskyrimo nuo mamos pasekmės yra blogesnės.
Nėra taip baisu, jei mamą pakeičia kitas – bet nuolatinis – globėjas, pavyzdžiui, auklė, atliepianti kūdikio poreikius. Tačiau tenka pastebėti tokią neigiamą tendenciją, kai karjerą darančios mamos, samdydamos aukles, kreipia dėmesį į kitus kriterijus, ir per pusę metų pakeičia dvi ar tris aukles – kūdikiui tai jau yra neigiama patirtis.
– Kartais moterys neslepia, kad neturi motiniško pašaukimo ir vaikų nenori – ar motinystė būtinai yra harmoningo, visaverčio gyvenimo sąlyga?
– Turėjimas ar neturėjimas vaikų, gyvenimas santuokoje ar ne – nėra žmogaus sveikumo matas. Sveikumo matas – gebėti mylėti ir kažkuo rūpintis. Tas rūpestis nebūtinai turi būti nukreiptas į savo vaikus: kunigai rūpinasi tikinčiaisiais, slaugytojos – ligoniais, darželio auklėtojos – svetimais vaikais.
Blogai, kai žmogus yra susirūpinęs tik savimi ir savo poreikiais, jo visas gyvenimas nukreiptas į savęs patenkinimą, gėrybių sau davimą ar siekimą. Kad ir kiek sau besistengtų duoti, tokie žmonės vis tiek jaučiasi nelaimingi.
Vienas esminių visaverčio gyvenimo dalykų yra žmogaus santykiai su kitais žmonėmis. Mums patiems svarbu ne tik imti meilę, bet ir ją duoti. Nors tai banalios, bet tikros gyvenimo tiesos. (Šypsosi)
