Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 14d. 20:55

Su svetima širdimi metus gyvenantis Mantas: stebuklas įvyko, kai jau nebebuvo vilties

Organų donorystės akcija „Žemė – oras“
Alfredo Pliadžio nuotr. / Organų donorystės akcija „Žemė – oras“

Praėjo keturiasdešimt devyneri metai nuo atliktos pirmosios – inkstų – transplantacijos Lietuvoje. 1675 – tiek per šį laiką žmonių tapo donorais. Iki šios dienos neatlygintinai organų donorystei Lietuvoje yra pasirašę beveik 30 tūkst. žmonių.

Minint Europos ir Pasaulinės organų donorystės dieną, Nacionalinis transplantacijos biuras (NTB) sukvietė į Šv.Jonų bažnyčią Vilniuje pakalbėti šia jautria tema ir išgirsti istorijas žmonių, kuriems teko susidurti su organų transplantacija.

Donorystė galima tik nustačius smegenų mirtį

Pasak NTB Komunikacijos skyriaus vedėjos Rasos Pekarskienės, žmonės, kuriems reikalinga transplantacija, yra patys įvairiausi, ir tik dėl organų donorystės jie gali gyventi. Tačiau nors per metus Lietuvoje miršta apie 40 tūkst. žmonių, tik apie 120 iš jų tampa donorais: „Matote, kiek daug mirčių konstatuojama, ir kiek daug galima būtų paaukoti organų donorystei, kad būtų išgelbėtos žmonių gyvybės.“

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad jeigu žmogus žūsta avarijoje, nuskęsta ar miršta dėl kažkokių ligų, jis donoru netampa, nes donorystė galima tik nustačius smegenų mirtį.

„Smegenų mirtis reiškia, kad smegenyse nutrūko kraujotaka ir nepavyko jos atkurti, todėl konstatuojamas žmogaus mirties faktas. Tuo metu jis guli reanimacijoje prijungtas prie aparatūros, ir ta aparatūra yra tai, kas palaiko gyvybines kitų organų funkcijas. Nustačius smegenų mirtį, mirusiojo organus dar keletą dienų galima naudoti persodinimui žmonėms, kurie beviltiškai serga ir kuriems kitos gydymo galimybės nėra“, – komentavo R.Pekarskienė.

Jei žmogui konstatavus smegenų mirtį nesutinkama aukoti jo organų, aparatūra, palaikanti organų gyvybines funkcijas, būna tiesiog atjungiama.

Sunkiausias laikas sergančiajam ir jo šeimai

Savo istorija renginyje pasidalinęs Mantas Razgaitis, vienerius metus gyvenantis su transplantuota širdimi, pasakojo, jog vos perkopęs dvidešimtmetį susirgo gripu, ir, kaip ir nemaža dalis žmonių, šios ligos tinkamai neįvertino.

„Gripas komplikavosi, todėl nusilpo širdies raumuo ir širdis nebegalėjo palaikyti organizmo funkcionavimo. Buvau įtrauktas į laukiančiųjų sąrašą transplantacijai, tačiau donoro nepavyko sulaukti ir man buvo pritaikytas kitas gydymo metodas – mechaninė širdies pompa. Tačiau praėjus beveik trejiems metams prietaisas sugedo, ir vėl buvau įtrauktas į laukiančiųjų sąrašą. Bet įvyko stebuklas: po keleto dienų atsirado man tinkantis širdies donoras“, – kalbėjo Mantas.

Anot vaikino, šiandien jis gyvena normalų gyvenimą ir nesijaučia kuo nors kitoks; jis teigia galintis daryti viską: dirbti, mokytis, šiek tiek sportuoti. „Manau, kad viskas yra įmanoma. Turiu svajonių, planų ir tiesiog stengiuosi per daug nemąstyti apie tai, kas atsitiko“, – teigė jis.

Prakalbęs apie tai, ką patiria žmogus, laukdamas tinkamo donoro, Mantas sakė, jog laukimas yra ypač sudėtingas, kadangi nėra apibrėžtas.

Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr./Mantas Razgaitis su donoro širdimi krūtinėje gyvena jau antrus metus.
Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr./Mantas Razgaitis su donoro širdimi krūtinėje gyvena jau antrus metus.

„Tu iš dalies žinai, ko lauki, bet nežinai, kiek laiko reikės laukti ir ar iš viso sulauksi. Vis dėlto sudėtingiausia laukti ne tiems, kuriems reikia transplantacijos, bet jų artimiesiems. Jiems dar sunkiau, nes jie nežino, kaip jaučiasi sergantysis, jie nori, bet negali padėti. Jie tiesiog turi stebėti viską iš šono, kartu laukti, liūdėti ar džiaugtis“, – komentavo Mantas.

Po transplantacijos tapo geresniu žmogumi

Stasys Bareikis su transplantuotomis kepenimis gyvena jau vienuolika metų. Jis pasakojo, jog dar sovietiniais laikais pjaudamas malkas nusipjovė ranką, todėl jam teko atlikti rankos prisiuvimo operaciją. Anot vyro, perpiltame kraujyje buvęs hepatito C virusas jam sukėlė kepenų vėžį.

„Tuomet vėžio išoperuoti nebuvo galima, tranplantacija buvo vienintelis gydymo būdas. Buvau įrašytas į laukiančiųjų sąrašą – ilgai laukti neteko, jau po trijų mėnesių atsirado donoras. Mano gyvenimas pagerėjo, pats tapau geresnis, džiaugsmingesnis. Esu dėkingas donoro artimiesiems, dėkingas gydytojams, dėkingas visam pasauliui už tai, kad esu“, – kalbėjo Stasys.

Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr./Stasys Bareikis
Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr./Stasys Bareikis

Pasak jo, pirmasis žmogus, paaukojęs save kitiems, buvo Jėzus Kristus, o žmonės, sutinkantys tapti donorais, atlieka tokį patį darbą.

„Aš irgi buvau sveikas žmogus ir staiga susirgau. Tokia nelaimė, kada prireikia transplantacijos, gali nutikti bet kam, net ir labai sveikam žmogui. Dėl to visus kviečiu tapti donorais. Žinojimas, kad miręs galėsi išgelbėti žmogų, yra nuostabus jausmas“, – papildė vyras.

Po transplantacijos į gyvenimą atėjo du vaikai

„Nepaprasta moteris“, – taip R.Pekarskienė pristatė dar vieną heroję, sutikusią pasidalyti savo pasakojimu, su transplantuotu inkstu gyvenančią Jolitą Kremerytę, kuri po sudėtingos operacijos pagimdė du vaikus.

„Mano istorija tokia, jog nuo vaikystės sirgdavau plaučių uždegimu, todėl teko labai ilgai gydytis. Galiausiai man sutriko inkstų funkcija ir teko juos persodinti. Viskas praėjo sklandžiai. Ir kai po to pastojau ir gydytojai pasakė, kad galiu gimdyti, neprireikė net ir Cezario operacijos. Abu vaikus pagimdžiau natūraliu būdu, kaip ir dar tris, kurie gimė iki transplantacijos“, – pasakojo Jolita.

Moteris teigė esanti labai dėkinga už išgelbėtą gyvybę. „Ir ne tik už išgelbėtą mano, bet ir suteiktą dviem vaikams. Manau, kad tai yra nuostabu“, – džiaugėsi ji.

Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr./Jolita Kremerytė
Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr./Jolita Kremerytė

Atiduoti vyro organus buvo sunkus sprendimas

O štai Inesa Langertienė apie donorystę prakalbo iš kitos – mirusio artimojo – perspektyvos. Apie tai, kaip svarbu, kad artimieji žinotų asmens valią dėl donorystės, kad mirties atveju jiems netektų papildomai spręsti donorystės klausimo, kad jiems nebūtų „užkraunamas“ šis sprendimas.

Tuo metu Inesa teigė, jog mirus vyrui jai pirmai teko priimti sprendimą dėl donorystės, ir tai buvo viena sunkiausių akimirkų.

„Kai mes su vyru diskutavome apie organų donorystę, aš buvau prieš, kaip ir dauguma žmonių. Galvojau, kad noriu mirti „pilna“ – jei tokia atėjau į gyvenimą, tokia ir turiu mirti. O man vyras atsakė: „Mūsų kūnai yra nuomoti, o mes esame sielos. Sieloms organų nereikia.“ Aš vis tiek laikiausi savo – kaip gimėm, taip ir palikime jį. Ir tada manęs vyras paklausė: „Jei mus ištiktų liga, ar mes norėtume gauti reikalingą organą?“ Supratau, kad taip. Jis pasakė, kad, jei nori gauti, turi ir duoti“, – prisiminė Inesa.

Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr./Inesa Lengertienė
Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr./Inesa Lengertienė

Pasak jos, lemtingąjį momentą ji žinojo, kad vyro organus turi paaukoti donorystei, tačiau jai ypač buvo sunku tai pasakyti vyro artimiesiems, jo mamai.

„Be to, kai vyrui buvo konstatuota smegenų mirtis, mes negalėjome patikėti. Jo širdis plakė, o medikai sakė, kad jis miręs. Ilgai to nesupratome. Nesuprantame ir dabar. Taip ir padovanojome“, – su ašaromis akyse kalbėjo moteris.

Informaciją, kaip pasirašyti sutikimą tapti donoru, rasite čia.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:56
01:25
06:38

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką