Žmones po transplantacijos operacijų ir sergančiuosius nefrologinėmis ligomis vienijančios asociacijos „Gyvastis“ Vilniaus skyriui vadovaujanti Vilma apie organų donorystę žino ne iš pasakojimų: ji pati jau dvylika metų gyvena su tėčio Vytauto dovanotu inkstu.
Problemų su sveikata Vilma turėjo nuo pat vaikystės – būdama vos trejų metų, ji susirgo cukriniu diabetu. Dėl šios ligos progresavo ir išsivystė inkstų nepakankamumas, todėl kai Vilmai buvo 27 metai, teko pradėti dializės procedūras. „Jau tada, kai tik pradėjau važinėti į dializės procedūras, tėtis siūlė man padovanoti savo inkstą. Bet tada aš labai bijojau operacijos, buvau prisiklausiusi kalbų, kad sergantiems cukralige transplantuotas inkstas neprigyja. Mane aplinkiniai gąsdino, sakė: „Tau žaizdelės neužgyja, o tu tikiesi, kad svetimas inkstas prigis?“
Tėtis siūlė man padovanoti savo inkstą. Bet tada aš labai bijojau operacijos, buvau prisiklausiusi kalbų, kad sergantiems cukralige transplantuotas inkstas neprigyja.
Todėl dvejus metus triskart per savaitę Vilma bet kokiu oru – lietui pliaupiant, sningant ar per vasaros kaitras – autobusu ryte bildėdavo iš Valkininkų į Vilnių, o vakare, išvargusi po dializės procedūros, – atgal į Valkininkus. „Bet ne procedūros, o šios begalinės kelionės labiausiai išvargino“, – prisimena Vilma. Kartais autobuse vietų nebebūdavo, ir ji, kol sulaukdavo kito, į procedūras paskirtu laiku pavėluodavo.
Ir tada Vilma pasiryžo gultis ant operacinio stalo. Specialiai neplanavo, bet taip jau sutapo: gyvenimą pratęsianti inksto persodinimo operacija jai buvo atlikta sausio 9-ąją, o kitą dieną, sausio 10-ąją, buvo jos gimtadienis. „Todėl galiu sakyti, kad abu – ir pirmasis, ir antrasis – mano gimtadieniai yra tuo pačiu metu“, – juokiasi moteris.
Dvigubas tėčio inkstas
Beje, apie Vilmos tėčio Vytauto inkstus galima papasakoti atskirą istoriją. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad jo kūne – ne du, o ... trys inkstai! Tiksliau, vienas inkstas – „normalus“, o kitas – dvigubas... „Todėl tėtis juokavo: „Va, padovanosiu dukrai inkstą, o pačiam dar du liks!“ – prisimena neįkainojamą tėčio dovaną gavusi ir už tai jam be galo dėkinga Vilma.
Todėl jai itin apmaudu ir skaudu, kai, taip ir nesulaukę donoro inksto, Anapilin vienas po kito iškeliauja draugai, pažįstami. „Aš pati buvau įrašyta į laukiančiųjų donoro inksto eilę, – pasakoja Vilma. – Bet per tuos dvejus metus, kai važinėjau į dializės procedūras, nė karto taip ir nesulaukiau medikų skambučio, kad atsirado man tinkamas mirusio donoro inkstas. Įsivaizduojate, per dvejus metus – nė vieno skambučio... O laikas juk ėjo...“ Vilma įsitikinusi: jei ne tėčio dovanotas inkstas, jei ne gyvoji donorystė, ir jos, greičiausiai, jau čia nebebūtų.
Apmaudu ir skaudu, kai, taip ir nesulaukę donoro inksto, Anapilin vienas po kito iškeliauja draugai, pažįstami.
Vadovaujant asociacijos „Gyvastis“ Vilniaus skyriui, Vilmai dažnai tenka raminti, drąsinti, guosti ateinančius nefrologinius ligonius. Jai sunkiausia būna, kai inksto transplantacijos laukiantis ligonis guodžiasi: „Turiu tėvus, brolį, seserį, bet nė vienas iš jų nepasiūlo man savojo inksto“. „Kokiais žodžiais nuraminti tokį žmogų? Gal jo artimieji tiesiog nežino, kad jie galėtų būti gyvaisiais donorais?“ – svarsto Vilma.
Todėl ji neabejoja: būtina kuo daugiau žmonėms pasakoti apie organų donorystę, apie jos prasmę, apie galimybę išgelbėti sergančiojo gyvybę. „Ir dar: labai svarbu kalbėti ne tiktai apie donorystę po smegenų mirties, bet ir apie gyvąją donorystę – kai dar būdamas gyvas ir dovanodamas savo inkstą iš mirties nagų gali išplėšti inkstų nepakankamumu sergantį savo artimąjį“, – įsitikinusi Vilma.
