Sveikos gyvensenos propaguotojas ir sveikatingumo metų idėjos autorius bei iniciatorius Juozas Dapšauskas šiuo metu keliauja po šalies mokyklas, kur pristato savo knygą „Sveikata, kuri saugo“.
– Daugeliui atrodote pernelyg radikalių pažiūrų. Kaip atremtumėte šį kaltinimą?
– Man ant kaktos neparašyta jokia etiketė. Nesu visiškas vegetaras. Tik klausimas, kiek mėsos aš suvalgau? Nesu abstinentas ir nebijau surūgusių uogų – kartais jų vieną kitą gurkšnį išgeriu. Pasakykite man, kodėl Aludarių asociacijos prezidento Sauliaus Galadausko sūnus yra abstinentas? Kuris labiau kraštutinių pažiūrų – jis ar aš?
Jie padarys viską, kad tu vartotum.
– Gal aludariai, tai pabrėždami, skatina jaunuomenę gerti saikingai?
– Nė vienas alkoholio pramonės atstovas nepasakys, kad jų tikslas įtraukti į gėrimo pramonę jaunimą, tačiau per daug akivaizdu, kad būtent toks tikslas ir yra. Visus tuos „sidriukus“ ir „kisiukus“ vartoja išskirtinai jaunimas.
Jei žmogus nepradeda vartoti iki 18 ar 22 metų, greičiausiai jis jau sugebės kritiškai žiūrėti į alkoholį. Taip pat ir rūkymą. Labai normalu, kad verslas nori pelno – tokia jo prigimtis. Jie padarys viską, kad tu vartotum.
– Bet kaip šventes be alkoholio švęsti?
– Nevartoti alkoholio arba švęsti be jo mums atrodo kraštutinumas. Mums seniai alkoholis yra susietas su švente ir linksmybėmis – įteigta per daugybę metų. Visuotinė alkoholizacija mums atrodo natūrali. O štai Afganistane kiekviename kaime auginamos opijaus aguonos. Tai mums jau atrodo kraštutinumas.
– Tai kokia sveikos gyvensenos paslaptis?
– Ramybė, mityba ir fizinis aktyvumas. Apie tai yra ir mano knyga. Apie tai, kad kažkas intensyviai dirba, norėdamas paversti mus zombiais. Tokie ir tampame, jei neturime kritinio mąstymo, leidžiame už save nuspręsti kitiems. Televizorius yra didžiausia „zombinimo“ priemonė, kurios aš ir neturiu.
Jie eina, valgo, bet negyvena. Jie yra nuolat vartojantys zombiai.
– Bet juk knygose tik teorija...
– Taip. Teorija – lietuviškai reiškia „Dievo žvilgsnis“. Po to eina praktika. Yra ir trečias kelias – iliuzija. Aš dažnai palyginimui pateikiu ilgaamžio Prano Skersio ir aktoriaus Vytauto Šapranausko istorijas.
P.Skersis nugyveno 102 metus. Iki pensijos jis buvo invalidas. Jaunystėje net į kariuomenę jo neėmė dėl prastos sveikatos. Vėliau pradėjo domėtis jogos pratimais, mityba. Pas „sveikuolius“ jis atėjo jau kone 85-erių. Jo pavyzdžiu pasekė ir mano tėvas, puikiai jautęsis iki pat gyvenimo pabaigos ir sėkmingai susitvarkęs su vėžiu be jokių operacijų. V.Šapraniauskas – iliuzijos pavyzdys – linksmas, laimingas, vakarėliai, šou. Ir vieną dieną – bum!
– Tai kokia dabar didžiausia problema su mūsų visuomenės sveikata?
– P.Skersis sakydavo – mirties nebijau, o gyventi neatsisakau. Dauguma mūsų visuomenės narių atsisako gyventi. Daugybė religijų ir pasaulėžiūrų apie mirtį kalba ne iš biologinės pusės. Sakoma – užmigo. Taip nutiko su daugybe gyvųjų. Jie eina, valgo, bet negyvena. Jie yra nuolat vartojantys zombiai.
Geriau paspringti viskiu, nei paklusti normoms
Šiaulių meno pasaulio atstovas, menotyrininkas, dėstytojas, įvairių projektų koordinatorius Virginijus Kinčinaitis pateikia visai kitokį laisvės apibrėžimą. Jo nuomone, sveika gyvensena ir nesaikingas vartojimas – yra du kraštutinumai, tačiau meno pasaulyje kartais būtina nueiti „už ribų“. Sveikuoliškas gyvenimas ir menas, anot jo, sunkiai suderinami dalykai:
– Iki saiko kultūros Lietuvai dar toli. Murkdomės kraštutinumuose. Jais maitinasi visos publicistinės televizijų laidos. Sveikatos klausimais kalbėti sudėtingiau, kuomet susiduriame su meno pasauliu, meno kūriniais ir kūrėjais. Dauguma knygų, kino filmų, spektaklių neatsiejami nuo rūkymo, narkotikų vartojimo ar gėrimo scenų. Gražiausios klasikinio holivudinio kino scenos neatsiejamos nuo žavingos rūkymo, gėrimo gestų choreografijos.
Dauguma knygų, kino filmų, spektaklių neatsiejami nuo rūkymo, narkotikų vartojimo ar gėrimo scenų.
– Tai ką bendro gali turėti bohema ir sveikuoliai?
– Kas bendro yra tarp kūrybinio menininko įkarščio ir sveikuoliškos gyvensenos puoselėtojo? Kas sieja kosmoso prarają meno kūrinyje ir sveikuolio pasitenkinimą ramiu savo širdies pulsu? Niekas.
– Tai kuo skiriasi kūrėjas nuo sveikuolio?
– Kūrėjas renka žvaigždes beatodairiškai eikvodamas savo kūno ir sielos galias. Sveikuolis kaupia, saugo ir stiprina kūno sveikatą. Kūrėjas bloškia savo esybę į nežinią – sveikuolis viską apskaičiuoja ir pamatuoja. Kūrėjas plečia savo pasąmonės akivarus nerdamas į alkoholio, nikotino, narkotikų, sekso ir ekstremalių patirčių verpetus, – sveikuolis metodiškai apriboja, kontroliuoja ir tramdo bet kokį patirčių perteklių.
Kūrėjas gali bet kada tapti asketu, niekinti savo kūniškumą dėl pranašiškų praregėjimų, – sveikuolis nuolat ieškos balanso tarp suvartojamos kūno energijos ir gaunamų kalorijų.
Kūrėjas nekenčia normos, banalybės ir pasikartojimo – sveikuolis gyvena apskaičiuotą nuolatinės rutinos ir pasikartojimų gyvenimą. Kūrėjas savo eilėmis, dainomis, muzika, vaizdiniais sprogdina naivias visuomenės iliuzijas apie tvarką, sveikatą ir nemirtingumą – sveikuolis isteriškai kabinasi į visus visuomenę infantilizuojančius sveikatingumo vaizdinius.
Sveikuoliui rūpi pragmatiška sveikatos vertė – kūrėjas nekenčia pragmatizme kerojančio vidutinybės idiotizmo.
– Ar tai reiškia, kad kūrėjui visai nerūpi kūnas?
Kūrėjas geriau springdamas viskiu nusižudys, bet jums paliks „Senį ir jūrą“.
– Žinodamas, kad tobulas kūnas bet kada gali tapti autoritarinių demonstracijų ornamentu, kūrėjas renkasi paliegusio autsaiderio vaidmenį.
Sveikuolis dažniausiai visiems įkyriai perša savo sveikatingumo idėją, televizijos laidose demonstruoja savo ištvermę ir niekina visus „paliegusius ištižėlius“.
Tuo metu kūrėjas giliai užtraukia dūmą, užsiverčia viskio butelį ar gurkšteli vyno ir be baimės leidžiasi į bedugnės viliones.
– O ką tokiu elgesiu nori parodyti kūrėjas?
– Jam svarbiau, kas yra už jo paties ir šio pasaulio ribų. Jam svarbi pasaulio ribas naikinanti ekstatiška svaigulio akimirka, o ne beprasmė, valstybine ar komercine prievarta sunorminto sveikatingumo dykynė.
Jis geriau springdamas viskiu nusižudys, bet jums paliks „Senį ir jūrą“ kaip Ernestas Hemingway. Jis geriau giliai įtraukdamas hašišo dūmą, jį išpūs „blogio gėlių“ žiedais ar „stepių vilko“ kauksmu, bet niekada nepaklus normai, jeigu neras savo kelio, geriau mirs stepėje. Kuo čia dėta sveikata?
