Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tarp demonizavimo ir sudievinimo: dešimt populiariausių mitų apie potraukį tai pačiai lyčiai

Susituokusių lesbiečių poros bučinys
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Susituokusių lesbiečių poros bučinys
Šaltinis: 15min
0
A A

Spartus homoseksualaus potraukio problematikos iškilimas į mūsų viešąją erdvę kviečia ieškoti gilesnio šio klausimo supratimo. Dažnai nuomonės „už“ ar „prieš“ homoseksualumą svyruoja nuo demonizavimo iki sudievinimo, tačiau tiesa, kaip visada, yra labiau niuansuota. Šiame straipsnyje pamėginsime nagrinėti labiausiai paplitusias nuomones, pateikdami tikslesnės informacijos.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

1. Potraukį tai pačiai lyčiai jaučiantys asmenys yra amoralūs. Lytinis potraukis yra menkai valios pastangomis reguliuojamas dalykas. Pavyzdžiui vaikinas, kurio asmenybėje yra priežasčių, nukreipiančių jo lytinį potraukį vyrų pusėn, gali įsimylėti kitą vyrą lygiai taip pat, kaip įprastu atveju įsimylima mergina. Moralės sfera yra veiksmų, o ne jausmų sritis. Ar homoseksualių santykių praktikavimas yra geras (t.y. moralus) dalykas, siūlau spręsti apsvarsčius žemiau pateikiamus faktus.

2. Homoseksualumas yra įgimtas („born that way“). Teigiama, kad potraukis tai pačiai lyčiai yra arba perduodamas per genus, arba įtakojamas hormonų motinos įsčiose. Kalbant apie pirmąjį teiginį, reikia pasakyti, jog tyrimai, kalbėję apie „homoseksulumo geno“ atradimą, nepasitvirtino (žymiausias jų yra Deano Hamerio 1993 m. tyrimas). Taip pat ir monozigotinių dvynių tyrimuose abiejų dvynių homoseksualumo procentas tolydžio mažėja: žymūs tyrėjai J. M. Bailey ir R. Pillard 1991 metais kalbėjo apie maždaug 50 proc. tokių atvejų, 2007 m. – apie 30.

potraukis tai pačiai lyčiai nėra nulemtas vien genetikos (nes tada visi monozigotiniai dvyniai, turintys homoseksualų brolį ar seserį, taip pat būtų homoseksualūs; b) genetika gali turėti įtakos homoseksualumui atsirasti.

Šie skaičiai siūlo tokias išvadas: a) potraukis tai pačiai lyčiai nėra nulemtas vien genetikos (nes tada visi monozigotiniai dvyniai, turintys homoseksualų brolį ar seserį, taip pat būtų homoseksualūs; b) genetika gali turėti įtakos homoseksualumui atsirasti, kadangi dažniau tik vienas iš dvynių, augančių toje pačioje psichologinėje aplinkoje, užauga homoseksualus.

Kalbant apie tai, jog potraukį tai pačiai lyčiai gali nulemti hormoniniai faktoriai intrauterininiu vystymosi laikotarpiu (pavyzdžiui, neįvykusi smegenų maskulinizacija dėl testosterono trūkumo berniuko organizme), žymus amerikiečių tyrėjas N.E.Whitheadas teigia, jog šį teiginį patvirtinantys tyrimai nėra atlikti.

Kita vertus, jau nuo S. Freudo laikų svarbiausi psichologijos autoritetai išsamiai aprašo ankstyvoje vaikystėje        veikiančius homoseksualumo vystymąsi lemiančius emocinius faktorius. Tad netgi labai progėjiška Amerikos Psichologijos Asocijacija savo 2009 m. biuletenyje teigia, jog potraukiui tai pačiai lyčiai atsirasti turi įtakos tiek įgimti, tiek aplinkos faktoriai („nature and nurture“). Homoseksualus potraukis, kaip ir daugelis dalykų gyvenime, turi daug priežasčių: jos yra „bio-psicho-socialinės“.

3. Homoseksualių vyrų smegenų struktūros yra moteriško tipo. Ar potraukio tai pačiai lyčiai priežastis nėra biologinė taip pat mėginama išsiaiškinti homoseksualių ir heteoseksualių vyrų smegenų tyrimais (žymiausias tyrėjas amerikietis Simonas LeVay).  Nesileidžiant į detales galima pasakyti, jog smegenų struktūrų skirtumai yra galimi, tačiau neaišku, ar jie yra homoseksualaus potraukio ir gyvenimo stiliaus priežastis, ar pasekmė. 

Neurobiologai kalba apie smegenų „neuroplastiškumą“ – t.y. kad smegenų struktūros gali keistis priklausomai nuo žmogaus veiklos pobūdžio. Pavyzdžiui, Anglijos mokslininkų E. A. Maquire, D. Gadiano ir kt. atliktame tyrime nustatyta, jog Londono taksistų, kurie du metus lavinami atsiminti įvairias miesto lokalizacijas, smegenų atminties centrai didesni nei kontrolinės grupės žmonių; dar daugiau: jie buvo tuo didesni, kuo ilgesnis buvo vairuotojo stažas.

4. Homoseksualus potraukis nėra susijęs su psichiniu kentėjimu. 1973 metais Amerikos Psichiatrijos asocijacija, labai įtakojanti viso pasaulio psichiatrų pažiūras, potraukį tai pačiai lyčiai išbraukė iš psichologinių sutrikimų sąrašo. Homoseksualumas nebesiejamas su patologija – kalbant lietuviškai, su kentėjimu (graikiškas pathein – „kentėti“).

Tačiau kaip detaliai parodoma R. Bayerio monografijoje amerikiečių sprendimą lėmė ne moksliniai tyrimai, o politinis spaudimas. Psichologijos klasikai – S. Freudas, A. Adleris, C.G. Jungas – potraukį tai pačiai lyčiai vienaip ar kitaip siejo su vaiko raidos sunkumais, dėl kurių, suprantama, pats vaikas nėra niekaip „kaltas“.

Apibendrinant minėtų klasikų, o taip pat vėliau rašiusių psichoanalitikų I. Bieberio, Ch. Socarides, anglų psichologės Elisabeth Moberly ir kitų autorių pažiūras, galima pasakyti, jog pati bendriausia homoseksualaus vystymosi priežastis berniukui yra gero ryšio ir susitapatinimo su tėvu (ar su kitu vyru jo nesant) nebuvimas. Iš to kyla nepasitikėjimas savimi ir perdėtas “vykusių” berniukų ir vyrų idealizavimas, kuris paauglystėje įgyja lytinio potraukio bruožų. 

Apie tokią vystymosi dinamiką rašo ne tik psichologai, tačiau ir ne vienas homoseksualus autorius (pvz. J.R. Ackerly „Mano tėvas ir aš“) Kaip reziumuoja C. G. Jungas, per lytinius santykius homoseksualaus žmogaus pasąmonė stengiasi iš kito vyro „gauti“ tą vyriškumą, kuris turėtų būti išvystytas iš jo paties psichikos gelmių; „susiliejimas“ su kitu vyru skausmingo nepasitikėjimo savimi jausmo neištirpdo. Panašiai ir moters meilės ilgesys moteriai gimsta iš laimingo meilės ryšio su motina stokos.

5. „Egzotiška tampa erotiška“. Tokia yra populiari Darylo Bemo homoseksualumo priežasties hipotezė. Bemas teigė, jog homoseksualumo linkme besivystantys vaikai jaučiasi nepritampą prie savo lyties draugų, žaidžia kitai lyčiai būdingus žaidimus ir jaučiasi skirtingi nuo savo pačių lyties draugų.

Šis skirtumas gimdo susižavėjimą, kuris vėliau gali tapti lytiniu potraukiu. Bemo požiūris kiek primena aukščiau minėtą psichodinaminį aiškinimą, tačiau nuo pastarojo esmingai skiriasi tuo, jog tokią vaiko savijautą Bemas siejo tik su paveldėtu temperamentu. Nors iš tiesų jautrus, meniškas berniuko temperamentas yra dažnas homoseksualaus vyro vystymosi faktorius  (neretai įprasto vyriškumo tipo tėvai nežino, ką veikti su menišku savo sūnumi ir jį, patys to nepastebėdami, atstumia), vis dėlto Bemas atmeta kitą lygties pusę – psichologinę vaiko santykių su tėvais dinamiką.

Tarkime, 2 milijonus danų ištyrę mokslininkai atrado, jog vyrų homoseksualumas buvo dažniau stebėtas tėvo nebuvimo bei tėvų skyrybų atvejais ;  panašias išvadas skelbė Naujosios Zelandijos tyrėjai 2010 metais.

Pastaroji yra labai turtinga ir išsamiai bei subtiliai aukščiau minėtų psichologijos autoritetų aprašyta. Beje, kai kada Freudo, Adlerio, Jungo ar Eriksono nuomonė yra ginčijama teigiant, kad ji tebuvo šių žymių vyrų „klinikinė fantazija.“ Į tai galima atsakyti, kad pastaraisiais metais atliktas ne vienas mokslinis tyrimas, kuris patvirtina psichodinaminių faktorių svarbą (nepaneigiant galimos biologinių faktorių įtakos).

Tarkime, 2 milijonus danų ištyrę mokslininkai atrado, jog vyrų homoseksualumas buvo dažniau stebėtas tėvo nebuvimo bei tėvų skyrybų atvejais (skelbta Archives of Sexual Behavior,  2006 m.);  ten pat panašias išvadas skelbė Naujosios Zelandijos tyrėjai 2010 metais; 2007 m. Taivanio tyrėjai atrado ryšį tarp sūnaus homoseksualios orientacijos ir prastos ryšio su tėvu kokybės (skelbta Comprehensive Psychiatry).

6. Homoseksualai sudaro 10 – 20 proc. populiacijos. „10 procentų“ mitas yra siejamas su Alfredo Kinsey tyrimais. Tačiau netgi pagal patį Kinsey „10 proc.“ kalba apie skaičių JAV vyrų, kurie gyvenimo tarpsnyje nuo  16 iki 57 metų tris metus buvo daugiau ar mažiau išskirtinai homoseksualūs.„ Visą gyvenimą homoseksualūs Kinsey tyrime buvo 4 proc. vyrų; oficialūs ir mažiau ginčijami skaičiai (1/4 Kinsey tiriamųjų subjektų buvo nusikaltėliai, tyrimas nereprezentavo JAV populiacijos ir kitais atžvilgiais) yra dar mažesni.

Pav., Australijoje 2003 m. Australian and New Zeland Public Health Journal  skelbto tyrimo duomenimis homoseksualūs vyrai sudarė 1,6, homoseksualios moterys – 0,8 proc.,  2011 m. JAV duomenys, skelbiami Psichologijos Asocijacijos tinklapyje kalba apie 2,2 proc. homoseksualių vyrų ir 1,1 proc. moterų, oficialūs 2011 m. Anglijos duomenys nurodo 1,1 proc. vyrų ir moterų homoseksualumą. Įdomu pastebėti, kad daugelis tyrimų kalba apie dukart didesnį vyrų potraukio tai  pačiai lyčiai dažnumą – faktas, paaiškinamas tuo, kad berniukams, kitaip nei mergaitėms, savo lytinės tapatybės įtvirtinimui reikia palikti motiną ir “pereiti” pas tėvą. Dėl mamos ar tėvo psichologinių sunkumų toks “išėjimas„ ne visada būna sklandus.

7. Lytinė orientacija nesikeičia nei spontaniškai, nei psichoterapijos pagalba (“once gay, always gay„). Kadangi homoseksualus potraukis kyla iš tos pačios lyties asmenų idealizavimo dėl giluminio, ankstyvoje vaikystėje (pagal prieraišumo teoriją – jau per pirmus 12 mėnesių) savęs nepriėmimo, yra suprantama, jog tokia gili vidinė realija negali pasikeisti greitai.

Tačiau yra daug liudijimų apie tai, kaip pasąmoniniam savęs įvaizdžiui sustiprėjus, ėmė keistis ir lytinio potraukio kryptis. Gali padėti ir psichologinis konsultavimas, ir savęs kaip lygiaverčio įtvirtinimas vyrų draugijoje (kai kiti vyrai nustoja būti “egzotiški„), ir dvasinis tobulėjimas. Žinoma Michaelio Glatze'o, žymaus gėjų žurnalo redaktoriaus, istorija: išsigandęs dėl homoseksualių santykių sveikatai keliamo pavojaus, žmogus pradėjo praktikuoti budistinę meditaciją; ji tapo postūmiu susiliesti su savo tikruoju “aš„ ir lytinės orientacijos pasikeitimui. Daug panašių istorijų galima perskaityti puslapyje www.voices-of-change.org.

Daugelis tyrimų kalba apie dukart didesnį vyrų potraukio tai  pačiai lyčiai dažnumą – faktas, paaiškinamas tuo, kad berniukams, kitaip nei mergaitėms, savo lytinės tapatybės įtvirtinimui reikia palikti motiną ir “pereiti” pas tėvą. Dėl mamos ar tėvo psichologinių sunkumų toks “išėjimas” ne visada būna sklandus.

8. Homoseksualūs santykiai nekelia pavojaus sveikatai. JAV Ligų Kontrolės centro kiekvienais metais atnaujinamais duomenimis vyrai, praktikuojantys lytinius santykius su vyrais, serga AIDS apie 50 kartų dažniau negu likusi populiacija. Vokietijos Roberto Kocho epidemiologijos instituto skelbiamais duomenimis daugiausia – virš  50 proc. – kiekvienais metais įvykstančių naujų užsikrėtimo ŽIV virusu atvejų tenka taip pat homoseksualiems vyrams.

Medicina tokį didelį šios infekcijos pavojų sieja su itin lengvai analinių santykių metu pažeidžiama storosios žarnos anatomija. Kad Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse dažniausiai ŽIV virusu užsikrečia asmenys, vartojantys intraveninius narkotikus, o ne homoseksualai, yra tiesa. Tačiau sunku būtų paneigti nuomonę, jog jei homoseksualūs lytiniai santykiai populiarės, didės ir susirgimo AIDS pavojus.

9. Homoseksualiniai lytiniai santykiai buvo paplitę Senovės Graikijoje. Teiginys teisingas, tačiau, kaip teigia mokslinės studijos (pvz. homoseksualios orientacijos anglų specialisto K.J. Doverio “Graikų homoseksualumas„), senovės graikų homoseksualiniai santykiai buvo labai skirtingi nuo dabartinių.

Pirmiausia “berniuko garbės kodeksas„ draudė analinius santykius laikant juos vyriškumo pažeminimu; antra, kaip jau matoma šio “kodekso” pavadinime, graikų homoerotinis objektas buvo berniukas arba paauglys. Pradėjus augti barzdai, pasyvus homoseksualumas buvo laikomas vėlgi nevyrišku.

10. Homoseksualumo populiarinimas neturi įtakos homoseksualių asmenų skaičiaus augimui. Tvirtinama, jog homoseksuali orientacija yra pastovus, per gyvenimą nesikeičiantis dalykas. Nekalbant apie tai, jog tai yra diskutuotinas teiginys, oficialiai pripažįstama, jog ankstyvoje paauglystėje lytinio potraukio kryptis dar nėra stabili ir atsitiktiniai santykiai ar kartais pasireiškiantis homoseksualinis potraukis dar nereiškia homoseksualios orientacijos.

Neblogai klausimą iliustruoja pernai dviejų maždaug 10 metų berniukų pokalbis, įvykęs pirmos seksualinių mažumų demonstracijos dieną vienoje Vilniaus vaistinėje: “Klausyk, ar tu gėjus, ar ne?„ paklausė vienas. “Aš dar nežinau„, atsakė antrasis. Toks vaikų galvoje iškilęs klausimas gali skatinti savo orientaciją “patikrinti”, tarkime, pavarčius internetinės pornografijos puslapius, ir pirmieji seksualiniai įspūdžiai, kaip pripažįsta seksologai, gali stipriai „įsispausti“ į berniuko psichiką.

Pripratimas prie tam tikro tipo seksualinių įspūdžių yra kita galima lytinės orientacijos priežastis.

Kaip rašė psichoanalitikas Leonelas Ovesey, pripratimas prie tam tikro tipo seksualinių įspūdžių yra kita galima lytinės orientacijos priežastis.

Kokias galima būtų padaryti išvadas?

Be abejo, kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti vienaip ar kitaip gyventi, pripažinti arba nepripažinti su skirtingais gyvenimo būdais susijusias rizikas, ir galų gale, teigti su homoseksualiais santykiais susijusią laimę („gay“) arba susimąstyti apie psichinio kentėjimo dimensijas.

Kalbant apie pastarąją, nenorime pasakyti, kad homoseksuali orientacija kyla iš ypatingai sunkios traumos: yra daug labiau psichologiškai traumuotų žmonių, o ir bendrai kalbant nei šventųjų, nei absoliučiai sveikų mūsų tarpe nėra. Vis dėlto apie grėsmę sveikatai reikėtų mąstyti visuomeniškai, ir būtų teisinga vengti teigiamo homoseksualaus gyvenimo būdo pristatymo paaugliams ir vaikams. Juos turėtų saugoti ir valdžios institucijos.

G.Vaitoška yra gydytojas psichoterapeutas, vadovauja Šeimos ir santuokos studijų programai Tarptautiniame teologijos institute (Austrija).

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką