Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 8d. 11:43

V.Losytė. Karantinas – istorijos (ne)patikrintas metodas kovoje su epidemijomis

Apsaugos priemonės
123RF.com nuotr. / Apsaugos priemonės

„Karantinas nėra geriausia priemonė. Problema ta, kad neturint vaistų, dažniausiai nėra kitos išeities. Valdžia nežino, kaip reaguoti, todėl tam, kad parodytų, jog kažką daro, paskelbia karantiną. Juk statyti sienas – tai vienas lengviausių būdų“, – taip šių metų pradžioje, Kinijai izoliavus Uhano provinciją, kalbėjo prancūzų istorikas, medicinos istorijos specialistas Patrickas Zylbermanas.

Šiandien kovojant su epidemija, vienintelis ginklas – izoliacija. Visa pažanga ir technologijos sumenksta ir galiausiai tenka imtis senovės graikų naudotos praktikos, kadangi Hipokratas vienas pirmųjų kalbėjo apie keturiasdešimties dienų periodą, kurio metu izoliuodavo ūmia liga sergantį ligonį.

Tokia pavienių ligonių izoliacija buvo reglamentuota viduramžių pradžioje: 549 m. Bizantijos imperatorius Justinianas išleido įsakymą, pagal kurį grįžtantieji iš kraštų, kuriuose siautė epidemijos, turėjo būti izoliuojami. (Šiandien tokios izoliacijos būtinybė ne visiems valdžios atstovams akivaizdi...).

Barškutis perspėdavo apie ligonį

Karantino terminas, kildinamas iš italų kalbos žodžio quaranta –keturiasdešimt – tiek paprastai trukdavo izoliacijos laikotarpis. Kodėl būtent toks dienų skaičius, nėra visiškai aišku: vieni tai aiškina krikščioniška simbolika (gavėnios laikotarpis trunka keturiasdešimt dienų), kiti kildina iš senovės graiko Hipokrato metodo.

Izoliacija buvo nepakeliama gyventojams ne tik psichologiškai, bet ir ekonominiu aspektu: izoliavus miestą, imdavo trūkti maisto produktų.

Viduramžiais Europoje iš pradžių taikytas karantinas pavieniams apsikrėtusiems ligoniams, pavyzdžiui Prancūzijos karalius 1321 m. oficialiu įsakymu paskelbia, kad raupsuotieji turi būti atskiriami nuo bendruomenės, apgyvendinami toliau nuo miesto, jiems drausta keliauti, o išėję į gatvę, turėjo nešiotis barškutį, kad aplinkiniai iš toli galėtų girdėti besiartinantį ligonį.

Asmeninio archyvo nuotr. /Vilma Losytė
Asmeninio archyvo nuotr. /Vilma Losytė

Po juodojo maro epidemijos maro baimė vertė imtis apsisaugojimo priemonių, miestai, pavojaus atveju, pradėjo izoliuotis nuo svetimšalių. Pirmieji kolektyvinę izoliaciją pradėjo kroatai: 1377 m. Dubrovnikas atsisakė priimti svetimšalius, prie miesto krantų stovėjusius prekybinius laivus, kurie turėjo išlaukti trisdešimt dienų netolimoje saloje ir tik po to galėjo prisišvartuoti.

Tais pačiais metais Venecija, nemažai nukentėjusi nuo maro epidemijų, svetimšaliams laivams įvedė keturiasdešimties dienų karantiną. Sausumos miestai greitai perėmė šią praktiką, tačiau karantinas nebuvo labai veiksmingas, kadangi dažniausiai įvedamas tik epidemijos pike ir, kai tik liga aprimdavo, buvo nutraukiamas vadovaujantis ekonominėmis paskatomis.

Karantinas ne visada buvo veiksmingas dar ir dėl to, kad daug žmonių tiesiog pabėgdavo, pernešdami ligą į kitus miestus. Izoliacija buvo nepakeliama gyventojams ne tik psichologiškai, bet ir ekonominiu aspektu: izoliavus miestą, imdavo trūkti maisto produktų.

Epidemijai suvaldyti – ir 27 km siena, ir kariuomenė

Ilgą laiką kova su epidemijomis buvo miestų valdžios problema, tačiau nuo XVII a. pabaigos epidemijų kontroliavimas tapo nacionaliniu klausimu, valstybės centralizuotai pradėjo spręsti sanitarines problemas – sveikata tapo nacionalinės svarbos objektu.

Tai galime matyti 1720 m., kai prie Marselio miesto pietų Prancūzijoje krantų prisišvartavęs laivas iš Rytų, į miestą atnešė marą. Laivo įgula buvo izoliuota nedidelėje saloje, tačiau atplukdyti prabangūs audiniai buvo iškrauti, o su jais – ir blusos, nešusios marą. Epidemija išsiplėtė už miesto ribų po visą Provanso regioną, jai sustabdyti buvo pastatyta 27 kilometrų ilgio siena, kurią saugojo kariai tam, kad pabėgėliai neperneštų maro į kitus regionus. Toks, iš pažiūros, drastiškas metodas, padėjo suvaldyti epidemiją.

Laivo įgula buvo izoliuota nedidelėje saloje, tačiau atplukdyti prabangūs audiniai buvo iškrauti, o su jais – ir blusos, nešusios marą.

Tiesą pasakius, kariuomenė dažnai buvo pasitelkiama epidemijoms suvaldyti. Pavyzdžiui, Austrijos imperijoje (1730–1880 m.) kariai, saugoję epidemijų paliestas ir izoliuotas teritorijas, turėjo teisę šauti į bandančius pasprukti. O štai 1821 m. Barselonoje siaučiant geltonajai karštinei, Prancūzija pasiuntė trisdešimt tūkstančių karių tam, kad šie saugotų pasienį su Ispanija ir į šalį neprasiskverbtų liga. Tokios priemonės gyventojus vertė kilti ir priešintis, kadangi jautėsi įkalinti savo pačių valdžios.

1830 m. bandant apsisaugoti nuo choleros epidemijos plitimo Vakarų Europoje, daug kur buvo įvestas karantinas, miestai izoliuoti, o prie jų sienų pastatyta kariuomenė. Toks metodas atnešė efektyvių rezultatų, pavyzdžiui, Sardinijos sala (1835–1836 m.) liko nepaliesta choleros epidemijos: kariai budėjo prie salos krantų, neleisdami jokiam laivui prisišvartuoti, bet kuris, bandęs praeiti šią apsaugą, rizikavo gyvybe.

Tačiau tokios priemonės sukėlė agresijos protrūkius, žmonės nerimavo net tik dėl epidemijos, bet ir dėl karių, grėsminga akimi saugojusių juos karantine.

Nepaisydavo gydytojų rekomendacijų

Priešintasi ne tik karantinui, bet gydytojų metodams. Kaip pavyzdį galime paminėti Rusijos imperiją: Volgos regione Saratove, siaučiant choleros epidemijai, gydytojas, norėdamas sudeginti cholera apsikrėtusių pacientų namus ir taip sustabdyti ligos plitimą, buvo nužudytas besipriešinančios minios.

Arba dar vienas pavyzdys: laivo įgula, bijodama likti izoliacijoje, atsisakė gydytojo apžiūros, grasindama kapitonui išmesti jį už borto, jei šis paklus karantinui. Prevencinės priemonės nuo choleros, kaip rankų plovimas ar vandens virinimas, keldavo darbininkų ir valstiečių nepasitenkinimą; jie manė, kad epidemija – tai Dievo siųsta bausmė už nuodėmes, ir jokios priemonės neišgelbės.

Į klausimą, ar karantinas gera strategija kovoje su koronavirusu, galėsime atsakyti dar negreitai, tačiau viena aišku – karantinas buvo vienintelė strategija ne tik dėl to, kad neturime vakcinos, bet dar ir todėl, kad buvome nepasiruošę tokiai epidemijai.

Šiandienos situacija – tai vienas iš momentų, kai dabartis nutiesia tiltą į praeitį, kur mūsų protėviai išgyveno ne vieną karantiną, bet ir dar daug baisesnių dalykų...


Vilma Losytė yra doktorantė, studijuoja senovės istorijos doktorantūrą Tulūzos universitete Prancūzijoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką