Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 30d. 18:24

Vilnietė 40-ajį jubiliejų pasitinka su transplantuotu inkstu: „Visada meldžiuosi už savo donorą“

Dovanoti inkstus
Dovanoti inkstus

Po dvidešimt penkerių ligos metų vilnietė G. šią vasarą išgyveno inkstų transplantacijos operaciją – praėjus dvejiems mėnesiams po operacijos, šiandien ji jaučiasi puikiai: „Esu kaip niekad laisva ir vėl nepriklausoma! Galiu gyventi, mėgautis gyvenimu, dirbti, mokytis, keliauti kaip anksčiau.“

Rugpjūčio 27-oji moteriai šiemet tapo antruoju gimtadieniu – tai neįtikėta transplantacijos istorija, nes į inkstų laukiančių recipientų sąrašą ji buvo įtrauka tą pačią dieną, kai sulaukė tinkamo inksto. Entuziazmu trykštanti ir daugybę planų ateičiai turinti moteris papasakojo savo išskirtinę istoriją simboliniu laiku: lapkričio 1-ąją jai sukaks 40 metų. Šį ypatingą gimtadienį ji pasitinka praėjusi ypatingą gyvenimo etapą.

I tipo cukriniu diabetu vilnietė sirgo nuo 14 metų – daugiau kaip pusę savo gyvenimo. Moteris pasakoja kaip šiandien pamenanti rudenį, kai jai netikėtai buvo diagnozuota ši liga – ir jai, ir jos šeimai reikėjo laiko suvokti ir apsiprasti, kad ši liga yra visam gyvenimui.

123RF.com nuotr./Inkstai
123RF.com nuotr./Inkstai

Begalinis G. entuziazmas neleidžia abejoti jos žodžiais, jog ji visą gyvenimą buvo itin aktyvi ir veikli, pavyzdinga mokinė bei studentė, išmokusi atsakingai rūpintis savimi ir gyventi su liga. Tačiau stresas, didelis krūvis, pasikeitęs gyvenimo būdas studijų laikais turėjo įtakos sveikatai – išsibalansavo cukraus kiekis, jos šlapime pirmą kartą aptikti baltymo pėdsakai, kurie vėliau nekontroliuojamai didėjo. Tai buvo pirmasis signalas, jog situacija rimtėja.

Su jauduliu moteris pasakoja apie dieną, po kurios jai buvo paskirtos dializės: kuomet nuo besikaupiančių skysčių aukšta, tačiau smulkutė mergina ėmė tinti tiesiog akyse, vemti, nuo apsinuodijimo savo pačios toksinais jai ėmė vaidentis. Pakelti dializes jai buvo labai sunku – jos iššaukdavo vėmimą, silpnumą, be galo aukštą spaudimą, kuriam sumažinti jokie vaistai netiko.

Tokios dializės truko metus ir 10 mėn. G. iš karto rinko reikiamus dokumentus inkstų transplantacijai, tačiau prisipažįsta dėl jos labai abejojusi – būtent dėl to, jog po operacijos tenka gerti daugybę vaistų, kuriuos jos organizmas sunkiai priima.

„Neturėjau vidinio ypatingo noro, gal ir tikėjimo, kad transplantacija labai ką pakeis, gal todėl ir reikiamų dokumentų rinkimas buvo komplikuotas, jis truko metus laiko.“

Galutinai apsispręsti jai padėjo pokalbis su gydytoju: „Jis pasakė, kad bloga transplantacija yra geriau negu gera dializė. Po jo žodžių aš pasiryžau transplantacijai“. Po tokio moters apsisprendimo viskas susiklostė taip, jog į inkstų laukiančių recipientų sąrašus ji buvo įtraukta per kelias dienas. Ir nusiteikė laukimui: statistiškai recipientai inksto laukia apie ketverius metus.

Jis pasakė, kad bloga transplantacija yra geriau negu gera dializė. Po jo žodžių aš pasiryžau transplantacijai.

Tačiau vilnietės atvejis čia buvo išskirtinis: skambučio iš gydytojos ji sulaukė... dar tą patį vakarą. „Pradėjau verkti kaip niekada gyvenime nesu verkusi. Paprašiau gydytojos, kad leistų perskambinti vėliau, nes negalėjau susiorientuoti situacijoje – man buvo šokas.“ Ji prisipažino, kad ją apėmė didelė baimė: „Paskambinau mamai ir tėčiui bei draugui, kurie įtikino tikrai neatsisakyti netikėtai atsiradusio inksto.“

Po poros valandų ji buvo jau ligoninėje, kur laukiamajame susitiko su kitais žmonėmis, kuriems pagal medicininius rodiklius taip pat galėjo tikti donoro inkstai.

„Neturėjau jokių lūkesčių. Pagal tinkamumą buvau trečia, todėl laukusiems vyrams palinkėjau gauti gerus inkstukus.“ Pagal numatytą tvarką ji buvo nusiųsta dializės procedūrai, po jos – vidaus organų echoskopijai ir kitiems tyrimams: „Iš to, kokiems tyrimams mane siunčia, supratau, kad esu potenciali recipientė.“

Laukianti neeilinė operacija ir nežinia kėlė nerimą: „Esu be galo dėkinga visam personalui, kuris buvo labai draugiškas, daug su manimi kalbėjosi ir mane nuramino bei patikino, kad padarys visą, kas geriausia.“ Recipientei į atmintį įsirėžė atmosfera operacinėje: „Visas personalas šypsojosi, buvo gerai nusiteikęs, tai mane nuramino. Operacinėje netgi grojo džiazo muzika.“

„Sveika sugrįžus“, – buvo pirmieji gydytojų žodžiai jai pabudus po operacijos. Medikai kėlė nykščius į viršų, nes operacija buvo labai sėkminga, sklandi ir greita – truko vos 2,5 val., ji neteko itin mažai kraujo. Tačiau atsigauti ir pakilti iš lovos jai prireikė maždaug trijų savaičių – tiek prireikė laiko susireguliuoti hemoglobinui, kraujo spaudimui, galvos svaigimui.

Operacinėje netgi grojo džiazo muzika.

Papasakojusi apie ypatingą savo gyvenimo dieną moteris apibendrina: „Esu dėmesinga sau, rūpinuosi savimi. Visada tikėjau, kad galiu gyventi aktyvų, visavertį gyvenimą ir nenuleidau rankų dėl savo ligos. Noriu šeimos, vaikų! Visą laiką meldžiausi, nes esu labai tikinti, prašiau Dievo stiprybės ir jėgos.“

Kovotojos dvasią turinčiai G. motyvacija nepasiduoti buvo dializėse sutikti žmonės: „Mačiau, kaip kai kurie iš jų nebeturi tikslo ir tik egzistuoja. Aš buvau nusiteikusi taip, kad po dializės turiu jaustis gerai ir grįžti tęsti pradėtus darbus.“

Ji pati ieškojo labai daug informacijos: kas gali padėti, kokius papildus ir maistą vartoti, ko nevartoti. „Visada galvojau savo galva: labai pasitikiu gydytojais, tačiau visada tikrinau jų siūlomus gydymo metodus. Ne dėl to, kad nepasitikiu medikais, todėl, kad kiekvienas žmogus unikalus ir kas tinka vienam, gali netikti kitam. Ne kartą su gydytojais kartu radome tinkamiausią gydymo variantą“, – sako biomedicinos ir daugybę kitų mokslų baigusi moteris.

Paklausta apie donoro šeimą ji susijaudina: „Esu be galo, be krašto dėkinga. Gavau labai gerą inkstą (bent jau taip sakė gydytojai) ir stengiuosi ne tik, kad jis gerai prigytų man, bet kad mano kūne gerai jaustųsi. Rūpinuosi juo ir savimi – palaikau geras emocijas, prižiūriu cukraus kiekį, saugausi infekcijų. Esu labai tikinti, visada meldžiuosi už savo donorą, Bažnyčioje jam uždegu papildomą žvakutę.“

Moteris sako, jog transplantacija ir laikas iki jos gludino jos charakterį, ji tapo lankstesnė, įgavo daugiau vidinės jėgos.

Abejoti niekada nereikia. Donorystė gali padovanoti kažkam gyvenimą.

Dar laukiantiems recipientams ar dvejojantiems dėl transplantacijos ji linki neprarasti vilties ir pabrėžia, kad labai svarbios geros emocijos, pozityvios mintys bei tikėjimas be lūkesčių – tai įrodyta mokslo, kas skatina nepasiduoti ir greičiau sveikti.

123RF.com nuotr./Ligoninėje
123RF.com nuotr./Ligoninėje

Tiems, kurie abejoja donoryste ar artimiesiems, kuriems reikia priimti sprendimą dėl donorystės, operaciją išgyvenusi recipientė linki nedvejoti: „Abejoti niekada nereikia. Donorystė gali padovanoti kažkam gyvenimą! To žmogaus jau nebėra, bet jo organai gali prikelti gyvybei kitą žmogų. Nedvejokite! Jūs irgi jausite savo artimojo dalelę, kad ji gyvena kažkur šalia.“

Šiuo metu vilnietės tyrimai labai geri. Kasdien ji turi išgerti po 13 tablečių, bet rodikliams gerėjant po Naujųjų jų planuojama mažinti.

Atsisveikindama moteris dar kartą užakcentuoja: „Esu labai dėkinga donoro šeimai, medikams, Dievui ir savo artimiesiems. Medikų linkėjimai po operacijos, vidinis tikėjimas ir artimųjų besąlygiškas palaikymas lėmė greitą gijimą po operacijos ir pasveikimą.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

00:16
06:27
02:21

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką