Ieškojo, bet taip ir nerado ligos
„Mano sesuo buvo jautrus žmogus, kaip ir visa mūsų šeima – mama, aš pati, mano vaikai. Kai būdama 20–21 metų sesuo pagimdė ir susidūrė su sunkumais, dar ne viską supratau, kadangi ji buvo aštuoneriais metais vyresnė.
Bet mačiau, kad jai labai sunku, ji buvo labai pervargusi, vienu metu tesvėrė 43 kilogramus“, – prisimena Žaneta. Dabar mano, kad jos sesuo galimai patyrė pogimdyminę depresiją, kurios tuomet gydytojams nepavyko diagnozuoti, o ir aplinkiniai dar negalėjo to suprasti.
Moteris pasakoja, kad pagimdžius sūnų, jos seseriai vis dažniau pasireikšdavo įvairiausi skausmai, tačiau medikai nerasdavo jokios to priežasties.
„Dabar tokiais atvejais gydytojai iškart siūlo tikrintis psichikos sveikatą, bet tada tokios praktikos nebuvo. Kol seseriai buvo ieškoma ligos, jos sveikata ir toliau prastėjo“, – prisimena pašnekovė.
Vėliau persikėlusi gyventi į Klaipėdą, jos sesuo drauge su vyru augino vaiką, dirbo švietimo srityje, buvo itin atsakinga, tvarkinga, darbšti ir gerai vertinama darbuotoja. Tačiau tuo pat metu ji jau lankėsi pas privatų psichologą, kuris, anot Žanetos, jaunai moteriai tik šiek tiek padėjo – pristabdė jos prastėjančią savijautą.
Kol seseriai buvo ieškoma ligos, jos sveikata ir toliau prastėjo, – prisimena pašnekovė.
„Kol gyveno Klaipėdoje ir lankėsi pas psichologą, ji dar visai laikėsi. Taip susiklostė aplinkybės, jog maždaug po 5–6 metų ji turėjo grįžti gyventi atgal į Šilutę. Čia jis sveikata dar labiau pablogėjo“, – sako Žaneta patikslindama, jog tada sesuo itin skaudžiai išgyveno skyrybas su vyru.
Ne kartą buvo priartėjusi prie savižudybės
Šilutėje Žanetos sesuo taip pat lankėsi pas psichologą, tačiau jai nepatiko šio specialisto taikomi gydymo metodai, o ir mieste pasireikšdavo psichologų stygius.
Tuo metu jai buvo diagnozuota depresija, tačiau liga jau buvo įsisenėjusi – ilgainiui moters būklė tik sunkėjo.
Būdama 28 metų amžiaus, Žanetos sesuo pirmą kartą bandė nusižudyti. Vėliau moteris buvo priartėjusi prie savižudybės dar keturis kartus.
Žaneta pasakoja, jog tokiais atvejais – jau gyvendama atskirai – suvartojusi medikamentų, jos sesuo paskambindavo ir pranešdavo apie tai namiškiams: „Mes tada kviesdavom greitąją, ligoninės priėmimo skyriuje jai išplaudavo skrandį, paguldydavo į reanimaciją ir tada išveždavo į psichiatrijos ligoninę.“
Prisimindama šiuos įvykius, ji sako tuomet siekusi išsiaiškinti to priežastis: „Klausdavome, kodėl? Juk vis dėlto ir sūnus jos buvo mažas. Ji sakydavo: „Aš mirti nenoriu, bet pavargau nuo tokios būsenos, nuo tokios blogos savijautos.“ Tokiu momentu žmogui visiškai nesvarbu, ką jis turi ar kad jo artimasis kenčia. „Jūs net neįsivaizduojat, kaip aš kenčiu“ – tokie buvo jos žodžiai.“
Atsisakė alternatyvių gydymo priemonių
Pasak Žanetos, psichiatrijos ligoninėje jos seseriai taikomas gydymas kartais pasiteisindavo, kartais – ne: „Iš pradžių tinkamų vaistų jai vis nepritaikydavo. Prisimenu, ji atsisėsdavo, suimdavo galvą rankomis ir sakydavo: „Toks jausmas, kad noriu bėgti per laukus.“ Buvo tikrai labai blogai. Paskui galbūt ir pritaikydavo tinkamus vaistus, tačiau jai atsidūrus ligoninėje juos vėl keisdavo, eksperimentuodavo – gal tie tiks, gal anie.“
Pasiteiravus, ar jaunai moteriai buvo taikomos kitos gydymo priemonės, Žaneta teigia, jog neretai mieste ir trūkdavo reikalingų gydymo paslaugų. Kita vertus, jau vėliau, atsiradus didesnėms gydymo galimybėms, jos sesuo dažniausiai atsisakydavo pagalbos.
Jei žmogus nenori, jo nepriversi lankytis kad ir pas psichologą – jis pats turi norėti sau padėti.
„Jei žmogus nenori, jo nepriversi lankytis kad ir pas psichologą – jis pats turi norėti sau padėti. Kuomet Šilutėje įsteigė psichikos sveikatos centrą, atsirado daugiau gydymo galimybių: įvairūs užsiėmimai, grupinės psichoterapijos, meno terapija.
Mano sesuo turėjo meninį polinkį, gabumų, tačiau visa tai jos nebedomino. Ji buvo uždaresnė, nenorėdavo lankytis terapiniuose užsiėmimuose, vengdavo žmonių, sakydavo: „Ten moterų kolektyvas, vien pletkai.“ Ilgainiui ji atsisakė visų priemonių, išskyrus medikamentus“, – prisimena moteris.
Bijojo žmonių ir viešų erdvių
Žaneta pasakoja, jog liga visiškai pakirto jos sesers asmenybę, gyvenimo būdą.
„33-ejų jai buvo nustatytas nedarbingumas. Ji taip niekur ir nebedirbo, nes negalėjo dėl nuolat jaučiamo nerimo. Ji susidurdavo ir su panikos priepuoliais, kurių iš pradžių labai bijodavo ir tik vėliau išmoko teisingo kvėpavimo ir priepuolio valdymo metodų, – kalba moteris. – Prisimenu, ji užsiklodavo antklode galvą ir sakydavo, kad niekur neis, kad jai labai blogai. Ji bijojo žmonių, mašinų, į didelę parduotuvę niekada neidavo. Buvo toks etapas, kuomet pirkdavau maistą ir veždavau jai į namus. Miegas, maistas, vaistai užpildydavo jos dienos režimą. Tikrai buvo labai baisu.“
Pašnekovė prisimena: jeigu pas ją į svečius užsukusi sesuo pamatydavo kitą žmogų, ją iškart išmušdavo prakaitas, atsirasdavo nerimas, ir netrukus ji jau norėdavo grįžti atgal į savo namus.
Dienos režimą reguliavo medikamentų pagalba
Ir nors Žanetos sesuo nuomojosi būstą su sūnumi, dėl savo būklės ji ne visuomet galėdavo pasirūpinti vaiku.
„Aišku, ji vaiką labai mylėjo, juo rūpinosi – kiek jai išėjo. Tačiau sesers sūnus daugiau laiko praleisdavo pas mane, taip pat bendravo ir su savo tėvu“, – sako Žaneta, papildydama, jog nepaisant intensyvaus medikamentinio gydymo – kuris tęsėsi dvidešimt metų – jos sesuo taip ir nesugebėjo sugrįžti į normalų gyvenimą.
Buvo toks etapas, kuomet pirkdavau maistą ir jai veždavau į namus. Miegas, maistas, vaistai užpildydavo jos dienos režimą. Tikrai buvo labai baisu.
„Pastaruoju metu ji visą savo gyvenimą reguliuodavo vaistais – per dieną išgerdavo apie dešimt tablečių. Esant didesniam nerimui, vaistų dozę padvigubindavo.
Paskutinius aštuonerius metus jos būklė šiek tiek pagerėjo, ji pradėjo lankytis parduotuvėje, nebejautė baimės. Kita vertus, kartais mums kur nors kartu išėjus, ji sakydavo: „Man jau kyla nerimas.“ Stengdavausi ją nuraminti, tačiau tokia įtampa ją lydėjo visą gyvenimą. Matyt, ji jau buvo susigyvenusi su tuo“, – teigia Žaneta.
Atsirado ir alkoholis
Ji toliau pasakoja, kad sesuo buvo tapusi priklausoma nuo medikamentų, o vilties, kad ji pasveiks, nebuvo jokios: „Prisimenu, užsukdavo kokios kaimynės ir sakydavo jai: „Vaikeli, kam tu geri tiek vaistų, geriau arbatžolių pagerk“, tačiau ji pati teigdavo, jog kas jai bepadės, jei šitokie kiekiai vaistų nebepadeda. Net priešui nelinkėčiau tos kančios, kurią ji patyrė.“
Žaneta prisimena, jog ilgainiui jos sesuo taip pat pradėjo vis dažniau vartoti ir alkoholį.
„Žinoma, ji nebuvo alkoholikė, tačiau išgerti neatsisakydavo. Net ir tie mėginimai nusižudyti visad buvo daromi neblaiviu protu. Ji sakydavo, kad alkoholis gerai atpalaiduoja, veikia kaip antidepresantas.
Ji neturėjo jokių draugių, vieninteliai kaimynai, su kuriais išgerdavo, buvo jos kompanija. Taip ir būdavo, kad ji kažkur išeina, išgeria, o aplinkiniai iškart – „na va, taip jau ji ir serga“. Neva jei sirgtų ir būtų blogai, tai ji niekur neitų“, – kalba Žaneta ir pabrėžia, jog alkoholis seseriai buvo tapęs priemone malšinti vidinį skausmą.
Sulaukdavo mažai palaikymo
Žaneta detalizuoja, kad jos sesers nedarbingumo pašalpa siekė 150 eurų, todėl jei ne artimųjų parama, ji nebūtų išgyvenusi: „Jaunai moteriai, nesvarbu, kad ji yra serganti, norisi gyventi normaliomis sąlygomis, kad ir nusipirkti naują liemenėlę ar kvepalų. Tačiau su tokia valstybine parama tai nėra įmanoma. Pavyzdžiui, jos vaistai, nors ir kompensuojami, per mėnesį kainuodavo apie 20 eurų. Todėl seserį finansiškai remdavau tiek aš, tiek mama.“
Kalbėdama apie savo šeimos tarpusavio santykius, Žaneta sako, kad jos sesuo sulaukdavo labai mažai moralinio palaikymo.
„Tiek mama, tiek jos draugai ar aplinkiniai sakydavo –„pilnas užpakalis, o ne depresija“. Sesuo vengdavo bendravimo su mama, kadangi ji labai mėgdavo kontroliuoti, kad ir iš geros valios. Tuo metu mano asmeniniai santykiai su seserimi buvo puikūs, mes labai gerai sutardavom, aš ją suprasdavau. Ji man visada sakydavo: „Ką aš be tavęs daryčiau.“
Jei vos kas būdavo blogai, ji iškart man paskambindavo. Kadangi nuo miesto gyvenu 3 kilometrų atstumu, ne visada galėdavau pas ją atvykti. Tai, būdavo, sėdžiu su tuo telefonu ir stengiuos ištraukt ją iš blogų minčių. Sakydavau, kad reikia išlaukti, iškentėti tą sunkią būseną“, – prisimena Žaneta.
Tu taip pat pavargsti ir dažnai net nežinai, kaip padėti tam žmogui. Dažnai negalėdavau užmigti, vis galvodama apie ją.
Pašnekovė teigia, jog sergančiųjų depresija artimieji taip pat susiduria su dideliais sunkumais. „Galbūt sunku įsivaizduoti tiems, kas to nepatyrė, tačiau ne tik sergančiajam depresija, bet ir šalia jo esančiam labai sunku. Tu taip pat pavargsti ir dažnai net nežinai, kaip padėti tam žmogui. Dažnai negalėdavau užmigti, vis galvodama apie ją. Pamenu, ateidavom į reanimaciją po jos bandymų žudytis, o ji susiraukusi pykdavo, kam mes iškvietėm greitąją, kodėl ją atgaivinom“, – sako moteris.
Sergantieji depresija dažnai diskriminuojami
„Būdama 48-erių, mano sesuo mirė, tačiau susirgusi onkologine liga – kiaušidžių vėžiu. Ligą jai diagnozavo jau ketvirtos stadijos, todėl po diagnozės ji pragyveno tik dar pusantrų metų, – skaudžiais išgyvenimais dalijasi Žaneta.
– Kaip bebūtų keista, tuo laiku ji buvo optimistiška kaip niekada anksčiau. Ji labai stengėsi ir tikėjo, kad išgyvens, išgis. Ji turėjo daug stiprybės; sakydavo: „Dabar man nusispjaut į tą depresiją.“ Galbūt žmogui išties reikia kažkokių iššūkių, rimtų problemų, kad jis suprastų, jog gal nėra jau taip blogai.“
Šiandien Žaneta teigia, jog netekusi sesers, ji vis apmąsto, kas galėjo būti kitaip.
„Iš tikrųjų kartais galvoju, kad ji pati nenorėjo sau padėti – o gal tiesiog jai neišėjo. Nebuvo taip, kad ji stengtųsi keisti mintis, bandytų įvairias gydymo priemones. Kita vertus, tik šiais laikais į depresiją žvelgiama daug plačiau, yra daugiau informacijos. Seniau to nebuvo“, – svarsto moteris.
Ji teigia, jog taip pat ir visuomenėje vis labiau kinta požiūris į depresiją, tačiau tai būdinga tik jaunajai kartai: „Daugelis vyresnių žmonių – tarp jų ir mano mama – taip ir nesupranta šios ligos. Jiems būdingas sovietinis mąstymas, teigiant, kad depresija yra tinginystės ar per gero gyvenimo pasekmė. Tačiau sergančiajam depresija yra sunkiausia, kuomet artimieji ar tėvai, užuot atjautę, palaikę ir pasistengę suprasti, kaltina ligonį apsimetinėjimu.“
Daugelis vyresnių žmonių – tarp jų ir mano mama – taip ir nesupranta šios ligos. Jiems būdingas sovietinis mąstymas, teigiant, kad depresija yra tinginystės ar per gero gyvenimo pasekmė.
Žanetos nuomone, sergantieji depresija mūsų visuomenėje yra tarsi nurašomi. „Galvoju, kad visuomenė tikrai nelabai nori tokių žmonių. Kažkada per televiziją rodė atvejį, kai sužinojus, kad viena darželio auklėtoja vartoja antidepresantus, buvo teigiama, jog ji negali dirbti su vaikais. Kiek daug žinau žmonių, kurie bijo kreiptis į psichiatrus, nes žino, kad negalės turėti vairuotojo teisių. Vadinasi, sergantieji depresija žmonės iš tikrųjų yra diskriminuojami“, – sako moteris.
Psichikos sveikatos gydymo sistema ne tokia, kokia turėtų būti
Slaugydama seserį paskutiniaisiais jos gyvenimo metais, taip pat ir padėdama jai kovoti su liga visus dvidešimt metų, Žaneta gerai pažino psichikos sveikatos sistemą Lietuvoje, – moteris pati yra ne kartą kreipusis pagalbos.
„Nors esu prieš medikamentų vartojimą, suprantu, kad kartais kitos išeities nėra. Juk žmogui gali būti tikrai labai blogai, jis gali jaustis pasimetęs, negalintis susivaldyti. Ir nors mano sesuo per daug vartojo medikamentų, jei ne jie, galbūt būtume jos netekę dar anksčiau. Kitaip tariant, geriau vaistai nei savižudybė.
Kita vertus, kiek teko susidurti, psichiatrai labai greitai pacientams kiša tuos medikamentus. Bent jau mūsų mieste, pirmą kartą nuėjus pas psichiatrą, tau nebus pasiūlyta psichoterapija, pirmiausia – vaistai. Negana to, čia labai trūksta psichologų ir psichiatrų. Pati kažkada ieškojausi privataus psichologo, bet neradau, kad toks mieste dirbtų. Norint užsirašyti psichiatro konsultacijai valstybinėse gydymo įstaigose, tenka laukti mėnesį.
Ten laukimo eilės nežmoniškos. Žinoma, gali susimokėti 15 eurų ir pas gydytoją patekti jau kitą dieną. Bet jei žmogus neturi tų pinigų? Manau, ta gydymo sistema ne tokia, kokia turėtų būti. Mes turėtume kažkaip lengviau gauti tas paslaugas“, – argumentuoja Žaneta.
Ji priduria, kad gimtajame jos mieste labai daug sergančiųjų, tarp jų ir jaunų žmonių, tačiau jiems dažnai nesuteikiamas tuo metu reikiamas gydymas.
Anot jos, Lietuvoje taip pat itin trūksta sanatorijos tipo gydymo vietų sergantiesiems depresija, kur jie galėtų pailsėti, pakeisti aplinką, susirasti draugų. Be to, moters nuomone, toks sanatorinis gydymas, kuomet specialistų komanda žmogui taikytų įvairias terapijas, o ne medikamentus, būtų labai naudingas lengvų depresijų atvejais.
„Manau, kad mūsų šalyje neadekvačiai paplitęs medikamentinis gydymas. Suprantu, jog sunkesnių ligos formų atvejais dažniausiai kitos išeities ir nėra, tačiau yra labai daug jaunų žmonių, kurie be reikalo vartoja antidepresantus, raminamuosius vien dėl to, kad nemato gyvenimo prasmės. Norėčiau, kad tam būtų užkertamas kelias, kad būtų suvaldoma depresija žmogui dar nepradėjus vartoti medikamentų“, – sako Žaneta, pabrėždama, jog šalyje taip lengvai pasiekiami ir plačiai taikomi vaistai, kad darosi neaišku, ar jie išties padeda, ar čia klesti farmacijos verslas.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
