Leiskite pristatyti – seras Gregoras MacGregoras. Tiesą sakant, apsišaukėlis seras. Būdamas didelis garbėtroška, šį titulą jis pats išgalvojo, bet tiek to, tebūnie. Tai bene menkiausia iš jo nuodėmių.
Gregoras gimė 1786-ųjų Kūčių dieną Glengailo dvare Stirlingšyre, pačiame Škotijos centre, kilmingoje, bet ne pačioje turtingiausioje MacGregorų klano šeimoje. Tarp jo protėvių buvo daugybė karių, tad jaunojo Gregoro kelias tarsi buvo nulemtas iš anksto. Būdamas 16-os, 1803 metais, jis įstojo į Britanijos karališkąją armiją.
Vos Gregoras tapo kariu, vėl įsiplieskė karas su Napoleono Prancūzija. Jau kitais metais jis tapo leitenantu, o 1805-aisiais vedė admirolo dukterį Marią Bowater. Jos šeima buvo ne tik turtinga, bet ir turėjo įtakingų ryšių Londono aukštuomenėje.
Pasinaudojęs žmonos kraičiu, MacGregoras už maždaug 900 svarų nusipirko kapitono laipsnį. Taip, karininko laipsnį tuometėje Britanijos kariuomenėje buvo galima ne tik užsitarnauti, bet ir visai teisėtai įsigyti. Nenorite metų metus laukti paaukštinimo? Prašom, susimokėkite į kasą.
MacGregoras tarnavo Gibraltare, vėliau atsidūrė Portugalijoje. Tuo metu pradėjo ryškėti tikrasis jo „talentas“: jaunas karininkas buvo tiesiog maniakiškai apsėstas titulų, uniformų ir pompastikos. Jis reikalavo, kad tarnai dėvėtų prabangias livrėjas, o pats puošėsi taip, lyg būtų ne eilinis kapitonas, o mažiausiai karvedys, ką tik asmeniškai sutriuškinęs Napoleoną.
Santykiai su vadovybe vis blogėjo, kol MacGregoras galiausiai pasitraukė iš Britanijos kariuomenės. Grįžęs į Edinburgą jis vaikštinėdavo po miestą apsirengęs spalvinga uniforma ir prisistatydavo pulkininku, nors tokio laipsnio Britanijos kariuomenėje neturėjo.
Gregoro viltys prasimušti į vietos aukštuomenę žlugo, tad jis su žmona persikėlė į Londoną. Sostinėje MacGregoras jau vadino save baronetu seru Gregoru ir kildino iš MacGregorų klano vadų luomo, nors tam neturėjo jokio pagrindo.
Gal ilgainiui jam ir būtų pavykę prasibrauti į Londono aristokratijos grietinėlę, bet 1811 metais Maria netikėtai mirė. Kartu užsidarė ir turtingų jos giminaičių piniginės. Likęs be darbo, be pinigų ir be įtakingos žmonos, bet su nepasotinamu garbės troškuliu, Gregoras MacGregoras turėjo ieškoti naujo kelio.
Tuo metu Lotynų Amerikoje kilo sukilimų prieš Ispanijos valdžią banga. Revoliucionieriams trūko patyrusių karininkų, o Europos avantiūristams ten vėrėsi galimybės gauti laipsnius ir šlovę, apie kuriuos tėvynėje jie galėjo tik svajoti. MacGregorui tokia perspektyva tiko kuo puikiausiai.
Pulkininkas vos išlipęs į krantą
Lotynų Amerikoje per kelis mėnesius buvo galima pasiekti tai, kam taikos meto Britanijoje būtų prireikę pusės gyvenimo, gero užnugario ir nemažos pinigų sumos. MacGregoras tokios progos nepraleido.
1811 metų pabaigoje jis išvyko anapus Atlanto ir netrukus pasirodė Karakase. Čia prisistatė kaip britų aristokratas, seras ir patyręs karininkas, kovojęs Europoje. Dalį šios istorijos Gregoras, žinoma, gerokai pagražino, tačiau Venesuelos revoliucionieriai nebuvo nusiteikę kruopščiai tikrinti kiekvieno atvykusio karininko biografijos.
Netrukus MacGregoras jau vadovavo kavalerijai. 1812 metais jis vedė Josefą Loverą, Simóno Bolívaro pusseserę, ir taip ne tik susirado naują žmoną, bet ir giminystės ryšiais įsitvirtino pačiame Venesuelos revoliucinio elito centre.
Netikėčiausia tai, kad mūšio lauke šis pasipūtęs apsišaukėlis pasirodė visai neblogai. MacGregoras buvo drąsus, mokėjo vadovauti raiteliams ir nesutrikdavo sudėtingomis aplinkybėmis. Jo pasipūtimas, žinoma, niekur nedingo, tačiau kare kartais geriau turėti nepakenčiamą vadą, kuris žino, ką daro, nei labai malonų žmogų, nežinantį, iš kurios pusės atjoja priešas.
Situacija Venesueloje keitėsi žaibiškai. Ispanų šalininkams atkūrus valdžią, revoliucionierių pajėgos subyrėjo, o jų vadai buvo priversti trauktis. MacGregoras nugabeno Josefą į saugesnę Jamaiką ir netrukus pasiūlė savo paslaugas Naujosios Granados, dabartinės Kolumbijos, sukilėliams.
Ten ir vėl atsiskleidė abi jo prigimties pusės. Viena vertus, MacGregoras buvo bebaimis kavalerijos karininkas, kita vertus, jo liguistas egocentrizmas nuolat kėlė konfliktus. Kartachenoje jis sugebėjo susipykti su vietos vadovybe, nes buvo priimtas nepakankamai iškilmingai. Fanfarų ir pagarbos jam reikėjo net tada, kai aplinkui viskas griuvo.
Tikras žygdarbis
1815 metų rugpjūtį prie Kartachenos pasirodė didžiulė ispanų generolo Pablo Morillo kariuomenė. Miesto apgultis truko 105 dienas. Gyventojai ir gynėjai masiškai mirė nuo bado bei ligų, o gruodį tapo aišku, kad miestas neatsilaikys. MacGregoras prisidėjo prie naktinės likusių gynėjų evakuacijos, per kurią nedideliam laivynui pavyko prasiveržti pro ispanų blokadą ir pasiekti Jamaiką.
1816 metų pavasarį Haityje MacGregoras vėl susitiko su Simónu Bolívaru, tuo metu rengusiu naują žygį į Venesuelą. Nors škotas jau garsėjo kaip nepakenčiamo būdo žmogus, jo karinės patirties niekas negalėjo paneigti. Bolívaras priėmė jį atgal su brigados generolo laipsniu.
1816-ųjų pavasarį revoliucionierių laivynas išplaukė iš Haičio. Iš pradžių žygis sekėsi neblogai, tačiau liepą sukilėliai patyrė skaudų pralaimėjimą. Bolívaras su dalimi karininkų pasitraukė laivais, o MacGregoras su maždaug 600 karių liko atkirstas nuo pagrindinių pajėgų.
Liepos viduryje jis perėmė likusių vyrų vadovavimą ir pradėjo sunkų žygį į rytus, vėliau pavadintą „Šešių šimtų atsitraukimu“. Tai nebuvo vien bėgimas nuo priešo. Kariams teko skintis kelią per karo nuniokotą šalį, ieškoti maisto ir kelis kartus kautis su juos persekiojusiomis rojalistų pajėgomis.
Rugpjūčio 2 dieną prie Kebrada Ondos MacGregoro kolona atrėmė maždaug 500 ispanų karių puolimą. Rugsėjo 6-ąją sukilėliai dar kartą sumušė priešą El Alakrano mūšyje ir galiausiai pasiekė Barseloną. Ten MacGregoras perdavė vadovavimą generolui Manueliui Piarui, o rugsėjo 27 dieną jų sujungtos pajėgos pasiekė dar vieną pergalę El Chunkalio mūšyje.
Bolívaras pakėlė MacGregorą į divizijos generolus ir apdovanojo Išvaduotojų ordinu. Taigi šį kartą jokių kabučių nereikia: MacGregoras iš tiesų buvo generolas ir savo laipsnį tikrai užsitarnavo.
Būtent tai vėliau tapo didžiausiu jo koziriu. Kai žmogus pasakoja apie nebūtus žygdarbius, melą anksčiau ar vėliau galima demaskuoti. Kur kas sunkiau perprasti žmogų, kurio pusė pasakojimų yra išgalvoti, o kita pusė – visiškai tikri.
Respublika iš kelių dešimčių vyrų
Pasiekta šlovė MacGregoro ambicijų nepasotino. 1817 metais, gavęs Venesuelos ir Naujosios Granados revoliucionierių atstovų įgaliojimą veikti jų vardu, jis išvyko į Jungtines Valstijas rinkti pinigų ir samdinių naujam žygiui. Plano esmė buvo užimti tuo metu Ispanijai priklausiusią Floridą ir taip susilpninti ispanų pozicijas regione.
1817 metų birželio pabaigoje su keliomis dešimtimis Jungtinėse Valstijose užverbuotų vyrų MacGregoras išsilaipino Amelijos saloje prie rytinių Floridos krantų. San Karloso forto vadas smarkiai pervertino užpuolikų pajėgas ir pasidavė be mūšio.
Čia MacGregoras pirmą kartą išmėgino tai, kas vėliau tapo jo pagrindiniu užsiėmimu: vos užėmęs svetimos teritorijos gabalėlį, iškart ėmė kurti valstybę. Jis paskelbė „Floridų Respubliką“, pasiskyrė vyriausiuoju vadu, iškėlė baltą vėliavą su žaliu kryžiumi ir pradėjo spausdinti pinigus, kuriais mokėjo savo vyrams. Pati valstybė tuo metu susidėjo iš vienos salos, kelių dešimčių samdinių ir MacGregoro įsitikinimo, kad viskas klostosi puikiai.
Žadėti pinigai bei pastiprinimas taip ir nepasirodė, jo pajėgos tirpo, o ispanai rengėsi salą atsiimti. Po kiek daugiau nei dviejų mėnesių MacGregoras sėdo į laivą ir išplaukė į Bahamas, palikęs likusius vyrus tvarkytis patiems.
Jo pradėta avantiūra iškart nesugriuvo. Salą perėmė kiti samdiniai ir korsarai, o 1817 metų gruodį joje išsilaipino Jungtinių Valstijų kariuomenė. MacGregoras tuo metu jau buvo kitur, nes bėgti iš savo paties sukurtų valstybių mokėjo ne prasčiau nei jas skelbti.
Armija iš Londono gatvių
Bahamose MacGregoras susipažino su buvusiu britų karininku George'u Woodbine'u. Šis papasakojo, kad Londone ir Dubline Lotynų Amerikos revoliucionieriai verbuoja po Napoleono karų be darbo likusius britų veteranus.
Europoje buvo pilna vyrų, mokančių kariauti, bet neturinčių kur savo įgūdžių panaudoti. Jiems reikėjo tik pažadėti algą, žemės, nuotykių ir galimybę tapti naujų valstybių didvyriais.
1818 metų rugsėjo 21 dieną MacGregoras su žmona ir sūnumi išlipo Dubline. Prieš septynerius metus iš Europos jis išvyko kaip mažai kam žinomas buvęs kapitonas, o dabar grįžo turėdamas Venesuelos generolo laipsnį, ordiną ir pakankamai tikrų žygdarbių, kad niekam nekiltų noras pernelyg kruopščiai tikrinti likusias jo istorijas.
Netrukus jis surinko kelis šimtus savanorių naujai ekspedicijai. Vyrams buvo pažadėtas dosnus atlyginimas, kariniai laipsniai ir žemės išvaduotose teritorijose. Dalis jų pardavė viską, ką turėjo, o už gautus pinigus įsigijo ginklus bei uniformas. 1818 metų pabaigoje MacGregoro kariuomenė išplaukė anapus Atlanto.
Generolas pabėga, kariuomenė lieka
1819 metų balandį MacGregoro pajėgos pasiekė Portobelą, Ispanijos tvirtovę dabartinėje Panamoje. Miestą pavyko užimti ir iš pradžių atrodė, kad generolas dar kartą pateisins savo reputaciją, tačiau netrukus paaiškėjo, kad užimti miestą ir jį išlaikyti yra du skirtingi dalykai.
MacGregoro kariai, ilgai negavę žadėto atlyginimo, greitai prarado drausmę. Vieni girtavo, kiti plėšikavo, o jų vadas neskubėjo nei stiprinti gynybos, nei ruoštis neišvengiamam ispanų kontrpuolimui.
Po kelių savaičių ispanai sugrįžo ir užklupo Portobelo gynėjus beveik nepasirengusius. Daug MacGregoro vyrų žuvo arba pateko į nelaisvę, o pats generolas sugebėjo pasiekti laivą ir išsigelbėti.
Jo biografijose mėgstama pasakoti, kad MacGregoras iššoko pro miegamojo langą, puolė į jūrą ir nuplaukė iki laivo. Gal taip ir buvo, tačiau spalvingą epizodą išpopuliarino jam priešiški žygio dalyviai, todėl geriau apsiribokime tuo, ką tikrai žinome: kariuomenė liko krante, o jos vadas sugebėjo ištrūkti.
Po tokios katastrofos dauguma žmonių būtų bent kuriam laikui nurimę, tačiau MacGregoras dar tais pačiais 1819 metais surinko naują kariuomenę ir spalį užėmė Riohačą Naujojoje Granadoje. Čia jis pasivadino Naujosios Granados inka – kitaip tariant, mėgino prisistatyti būsimos Pietų Amerikos valstybės monarchu.
Viskas baigėsi panašiai kaip Portobele. Kariams trūko maisto ir pinigų, drausmė žlugo, o priešui pradėjus kontrpuolimą MacGregoras išplaukė, palikęs vyrus krante. Didelė dalis jų žuvo arba pateko į nelaisvę.
Per kelerius metus išryškėjo labai aiški schema. MacGregoras garsiais pažadais surinkdavo žmones, užimdavo svetimos teritorijos gabalą, pasiskelbdavo valdovu, prisigamindavo titulų ir pinigų, o reikalams pakrypus blogyn išplaukdavo pirmu pasitaikiusiu laivu.
Šią schemą buvo galima dar patobulinti: jeigu tikrą miestą užimti ir išlaikyti taip sunku, gal apskritai neverta jo užiminėti?
Karalius padovanoja šalį
1820 metais MacGregoras atsidūrė Moskitų pakrantėje – menkai europiečių kontroliuojamame Karibų jūros regione, dabartinės Hondūro ir Nikaragvos teritorijoje.
Vietos valdovas George'as Fredericas Augustusas, britų vadintas Moskitų karaliumi, suteikė MacGregorui teisę naudotis dideliu žemės plotu prie Juodosios upės. Kiek valdovas pats suprato šio sandorio sąlygas ir kokias teises iš tiesų galėjo suteikti, iki šiol nėra visiškai aišku.
MacGregorui tokio dokumento visiškai pakako. Jis pavadino teritoriją Pojaisu – pagal tame regione gyvenusių pajų vardą – ir pasiskelbė Pojaiso kasiku. Žodis „kasikas“ reiškė vietinį valdovą ar genties vadą, tačiau Europoje MacGregoras savo titulą pateikdavo beveik kaip kunigaikščio.
Žemės sklypas staiga virto valstybe, nors Moskitų pakrantės valdovas MacGregorui nebuvo perdavęs jokios sostinės, parlamento, banko, kariuomenės ar uosto. Tiesą sakant, ten nebuvo net normalaus miesto, bet tokios smulkmenos mūsų herojaus nesustabdė. Jeigu valstybės nėra, visada galima ją pasigaminti iš popieriaus.
1821 metais MacGregoras grįžo į Londoną jau ne kaip samdinių ieškantis generolas, o kaip šalies valdovas.
Labiausiai klestinti valstybė Centrinėje Amerikoje
Londono aukštuomenėje Pojaiso kasikas pasirodydavo su įspūdinga uniforma, ordinais ir svita. Oficialiuose priėmimuose dalyvaudavo jo „vyriausybės“ pareigūnai, buvo įkurta Pojaiso atstovybė, o lankytojai galėjo susipažinti su būsimos valstybės planais.
MacGregoro pasakojimu, Pojaisas buvo tikras rojus. Klimatas ten malonus ir sveikas, dirvožemis toks derlingas, kad per metus galima nuimti tris kukurūzų derlius, upėse pilna žuvų, miškuose – medžiojamų žvėrių, o upių pakrantėse galima prisirinkti aukso gabalėlių.
Šalies sostinė vadinosi Šv. Juozapo miestu. Joje neva stovėjo valdžios rūmai, bankas, teatras, katedra ir puošnūs gyvenamieji namai. Uoste laukė laivai, gatvėmis vaikštinėjo miestiečiai, o būsimiems kolonistams tereikėjo atvykti ir pasiimti jiems skirtą gerovės dalį.
Visa tai buvo aprašyta 1822 metais išleistoje knygoje „Moskitų pakrantės, įskaitant Pojaiso teritoriją, apybraiža“. Jos autoriumi buvo nurodytas kapitonas Thomasas Strangewaysas, neva ilgai gyvenęs Pojaiso krašte ir gerai jį ištyrinėjęs.
Tokio nepriklausomo keliautojo tikriausiai apskritai nebuvo. Knyga buvo MacGregoro reklaminės kampanijos dalis, o jos autorius – patogus žmogus, galintis patvirtinti viską, ką apie savo šalį pasakojo kasikas.
Potencialiems naujakuriams buvo rodomi žemėlapiai, piešiniai ir oficialiai atrodantys dokumentai. Pojaisas turėjo herbą, vėliavą, konstituciją, kariuomenę, valdininkus, žemės nuosavybės pažymėjimus ir net savo pinigus. Nebuvo tik pačios valstybės.
Pinigai iš oro
MacGregoras puikiai suprato, kad vien pasakojimais apie tropikų rojų daug pinigų nesurinksi, todėl Pojaisą pavertė ne tik kolonija, bet ir investavimo galimybe.
Pirmiausia jis pardavinėjo žemę. Kuo anksčiau žmogus suskubs ją nusipirkti, tuo pigiau gaus derlingų hektarų prie būsimų miestų ir kelių. Škotijos ūkininkui, visą gyvenimą dirbusiam svetimą žemę, pasiūlymas tapti dvarininku anapus Atlanto turėjo skambėti labai viliojamai.
Pojaiso vyriausybė taip pat išleido 200 tūkst. svarų vertės obligacijų emisiją. Popieriai buvo išspausdinti kaip tikri valstybiniai vertybiniai popieriai, su antspaudais, parašais ir pažadu mokėti palūkanas. Jeigu Pojaisas skolinasi Londono finansų rinkoje, vadinasi, Pojaisas tikrai egzistuoja. Juk sunku įsivaizduoti, kad neegzistuojanti valstybė galėtų turėti tikrų skolų.
Buvo išspausdinti ir Pojaiso doleriai. Prieš išvykdami kolonistai galėjo iškeisti tikrus svarus sterlingų į spalvingus banknotus, kurie naujojoje tėvynėje neva bus reikalingi nuo pirmos dienos.
Taip MacGregoras iš žmonių gaudavo pinigus kelis kartus. Vieni pirkdavo Pojaiso obligacijas, kiti – žemę, treti prieš kelionę dar iškeisdavo likusias santaupas į visiškai beverčius Pojaiso dolerius.
Visa tai buvo daroma ne kokioje tamsioje smuklėje. MacGregoras turėjo biurą Londone, spausdintus dokumentus, uniformuotus pareigūnus ir tikrą generolo biografiją. Britų muziejuje iki šiol saugomi Pojaiso banknotai bei obligacijos – daiktiniai įrodymai, kad neegzistuojanti valstybė buvo aprūpinta popieriais ne prasčiau už tikras.
Bilietas į rojų
MacGregoras ieškojo ne vien investuotojų, nes Pojaisui reikėjo ir gyventojų. Būsimiems kolonistams buvo žadama nemokama arba labai pigi žemė, gerai apmokamos valstybinės pareigos ir nepalyginamai geresnis gyvenimas nei skurdžioje Britanijoje. Į kelionę leidosi ūkininkai, amatininkai, gydytojai, teisininkai, buvę karininkai ir šeimos su vaikais.
Dalis žmonių MacGregoru patikėjo todėl, kad jo pažadai atrodė pernelyg išsamūs, kad būtų išgalvoti. Sukčius ne šiaip pasakė, jog kažkur Amerikoje yra puiki žemė. Jis nurodė sostinės gatves, uostus, valdžios įstaigas, mokesčius, valiutą ir net pareigybes, kurias atvykėliai gaus.
Vienas žmogus buvo paskirtas Pojaiso bankininku, kitas – gydytoju, trečias – valstybės tarnautoju. Jie plaukė ne į nežinomą pakrantę, o į miestą, kuriame, kaip buvo įsitikinę, jų jau laukė kabinetai.
1822 metų rugsėjo 10 dieną iš Londono išplaukė „Honduras Packet“, gabenęs apie 70 kolonistų. 1823 metų sausį iš Leito Škotijoje į kelionę leidosi „Kennersley Castle“ su dar beveik 200 žmonių.
Prieš išvykdami kai kurie pardavė namus ir visą likusį turtą. Kam Škotijoje reikalinga sena troba, jeigu Pojaiso sostinėje tavęs laukia naujas namas, valstybinė tarnyba ir derlingos žemės?
Laivuose buvo gabenami įrankiai, drabužiai, baldai, indai ir knygos. Vieni žmonės ruošėsi atidaryti parduotuves, kiti – pradėti ūkininkauti. Jie pasiėmė viską, ko galėjo prireikti kuriant naują gyvenimą, tik nepasidomėjo, ar yra kur jį kurti.
Sostinės nėra
Po kelis mėnesius trukusios kelionės pirmieji kolonistai pasiekė Pojaiso krantus prie Juodosios upės, tačiau žadėto uosto ten nebuvo, atvykėlių nepasitiko ir jokie valstybės pareigūnai. Jie nerado nei sostinės, nei banko, nei katedros, nei teatro ar gyvenamųjų namų – tik tankią augmeniją, pelkėtą pakrantę ir senos apleistos gyvenvietės pėdsakus.
Iš pradžių žmonės dar negalėjo patikėti, kad buvo apgauti. Gal laivo kapitonas išlaipino juos ne toje vietoje, o Šv. Juozapo miestas stovi kiek toliau nuo pakrantės? Gal Pojaiso valdžia paprasčiausiai nežino apie atvykusį laivą? Kolonistai išnaršė apylinkes, bet jokios sostinės nerado.
„Honduras Packet“ išplaukė, tad žmonėms teko kraustytis į krantą, gabenti ten atsargas ir statytis laikinas pastoges. 1823 metų kovą pasirodė „Kennersley Castle“. Jo keleiviai tikėjosi rasti jau įsikūrusią pirmųjų kolonistų gyvenvietę, tačiau išvydo tik sutrikusių ir išsekusių žmonių stovyklą. Dabar Pojaiso krante jų buvo maždaug 250.
Kolonistai turėjo Pojaiso pinigų, bet neturėjo kur jų išleisti. Turėjo žemės nuosavybės dokumentus, bet niekas negalėjo parodyti, kur yra jų sklypai. Kai kurie atplaukė užimti valstybinių pareigų, nors čia nebuvo nei valstybės, nei jos valdžios. Tik tada daugelis galutinai suprato, kad Pojaisas egzistavo tik MacGregoro išspausdintuose žemėlapiuose, knygose ir banknotuose.
Rojus virto kapinėmis
Prasidėjus liūčių sezonui stovyklą užplūdo vabzdžiai, drėgmė gadino maisto atsargas, o žmonės ėmė sirgti maliarija, geltonąja karštlige ir kitomis tropikų ligomis.
Tarp kolonistų buvo gydytojų, tačiau trūko vaistų, tinkamo maisto ir švaraus vandens. Žmonės, kurie dar prieš kelis mėnesius ruošėsi užimti pareigas naujos valstybės banke ar ministerijose, dabar kapojo medžius, ieškojo valgomų augalų ir laidojo mirusiuosius.
Padėtis kasdien blogėjo, bet kai kurie vis dar tikėjosi, kad MacGregoro pagalba netrukus atplauks. Juk kasikas negalėjo tiesiog pamiršti savo valstybės piliečių, nors būtent tai ir buvo padaręs.
Apie nelaimę galiausiai sužinojo Britų Hondūro, dabartinio Belizo, valdžia. Gelbėjimo laivai pradėjo gabenti sergančius ir išsekusius kolonistus į Belizą, tačiau daugeliui pagalba atėjo per vėlai. Žmonės mirė ne tik stovykloje, bet ir evakuojami, Belizo ligoninėse bei plaukdami atgal per Atlantą.
Iš maždaug 250 dviem pirmaisiais laivais išvykusių kolonistų, dažniausiai pateikiamais skaičiavimais, žuvo apie 180. Į Britaniją sugrįžo mažiau nei penkios dešimtys žmonių.
Dar keli į Pojaisą plaukę laivai buvo sustabdyti nepasiekę pakrantės. Jeigu ir jie būtų atplaukę, aukų skaičius galėjo būti dar didesnis.
Kasikas išvyksta į Prancūziją
Kai 1823 metų rudenį pirmieji išgyvenusieji grįžo į Britaniją, MacGregoro Londone jau nebuvo. Jis buvo persikėlęs į Prancūziją.
Po maždaug 180 žmonių mirties ir viešai subliūškusios aferos buvo galima tikėtis, kad MacGregoras bent kuriam laikui nutars gyventi ramiai. Tačiau, regis, jis manė, kad pati Pojaiso idėja buvo puiki, tik pirmą kartą nepasisekė jos tinkamai įgyvendinti.
Todėl Prancūzijoje jis pradėjo beveik tokią pačią aferą iš naujo. Vėl atsirado Pojaiso atstovybė, žemės dokumentai, būsimi valdininkai ir nauja kolonistų grupė.
Prancūzų valdžiai įtarimų sukėlė ne pats neegzistuojančios valstybės valdovas, o daugybė žmonių, vienu metu paprašiusių pasų kelionei į šalį, kurios pareigūnai negalėjo rasti įprastuose žemėlapiuose. Šį kartą valdžia nusprendė pasidomėti atidžiau.
1825 metų pabaigoje MacGregoras buvo suimtas ir apkaltintas sukčiavimu. Per teismo procesą jo gynėjai didelę atsakomybės dalį suvertė bendrininkams, o pats kasikas vaizdavo patikėjęs teisėtu kolonizacijos projektu ir nieko nežinojęs apie galimas apgavystes. 1826 metais MacGregoras buvo išteisintas, nors vienas jo bendrininkų sulaukė apkaltinamojo nuosprendžio.
Taip žmogus, pardavinėjęs neegzistuojančios šalies žemę, pinigus ir valstybines pareigas, išėjo į laisvę.
Pojaiso aferos tęsinys
1827 metais MacGregoras grįžo į Londoną ir dar beveik dešimtmetį įvairiais būdais mėgino gaivinti Pojaiso projektą.
Keitėsi konstitucijos, pavadinimai, teritorijos ribos ir vertybiniai popieriai. Pojaisas tai tapdavo respublika, tai vėl kunigaikštyste, tačiau vienas dalykas nesikeitė: valstybės vis dar nebuvo.
Keisčiausia, kad pirkėjų vis atsirasdavo. Vieni galėjo nežinoti apie ankstesnę katastrofą, kiti tikėjo, kad pirmoji kolonija žlugo dėl netinkamo vadovavimo, ligų ar vietos pareigūnų kaltės, o ne todėl, kad visas projektas buvo pastatytas ant melo. Net kai kurie išgyvenusieji iš pradžių kaltino ne MacGregorą, bet jo pavaldinius, kurie esą neįvykdė kasiko nurodymų.
MacGregoras buvo sukūręs tokią išsamią fikciją, kad daliai aukų lengviau buvo patikėti blogais valdininkais, nei pripažinti, jog valstybės, į kurią jie išsiruošė, niekada nebuvo.
Pamažu Pojaiso vardas vis dėlto tapo nepataisomai toksiškas. Investuotojų mažėjo, skolos augo, o seni dokumentai ir titulai darė vis menkesnį įspūdį.
1838 metais mirė Gregoro žmona Josefa. MacGregoras liko be pinigų ir be valstybės, kurios kasiku skelbėsi beveik du dešimtmečius, tad galiausiai prisiminė Venesuelą.
Didvyrio sugrįžimas
1839 metais 52 metų MacGregoras atvyko į Karakasą ir paprašė Venesuelos valdžios pripažinti jo nuopelnus nepriklausomybės kare.
Venesuela jį priėmė, nes kariniai MacGregoro žygdarbiai nebuvo išgalvoti. Jis iš tiesų kovojo už šalies nepriklausomybę, vadovavo kariams, buvo gavęs generolo laipsnį ir Išvaduotojų ordiną. Pojaiso aferos Europoje šių nuopelnų nepanaikino.
Jam buvo grąžintas divizijos generolo laipsnis, suteikta Venesuelos pilietybė ir paskirta pensija.
Paskutinius gyvenimo metus MacGregoras praleido Karakase. Jis daugiau nebekūrė valstybių, nebespausdino pinigų ir nebesiuntė žmonių į neegzistuojančias sostines.
1845 metų gruodžio 4 dieną Gregoras MacGregoras mirė. Venesueloje jis buvo palaidotas su karine pagarba kaip vienas šalies nepriklausomybės kovų generolų.
Britanijoje jis liko vienu įžūliausių sukčių, pasiuntusiu šimtus žmonių į pražūtį. Prancūzijoje – žmogumi, kurį dėl finansinės aferos teko sodinti į teisiamųjų suolą. Venesueloje – tikru nepriklausomybės didvyriu.
Keisčiausia, kad nė vienas iš šių trijų MacGregorų nėra visiškai išgalvotas. Išgalvotas buvo tik Pojaisas.
