Įsivaizduokite tą 1962-ųjų liepos vakarą Honolulu, Havajuose. Vietiniai laikraščiai jau kelias dienas mirga nuo skambių antraščių: JAV kariuomenė atvirai praneša, kad kosminėje erdvėje ruošiasi susprogdinti galingą branduolinį užtaisą. Jį raketa „Thor“ į kosmosą turi iškelti iš Džonstono atolo, esančio už 1,4 tūkst. kilometrų nuo Havajų. Kadangi oficialūs šaltiniai ramina, jog sprogimas įvyks saugiame aukštyje ir jokios grėsmės nėra, Havajų gyventojai ir turistai įvykį priima ne su baime, o su didžiuliu smalsumu. Viešbučiai ir barai organizuoja specialius vakarėlius ant stogų, žmonės renkasi su kokteiliais rankose, groja gyva muzika, visi pakiliai žvalgosi į naktinį dangų, laukdami žadėto „atominio šou“.
Lygiai 23 valandą vakaro vietos laiku įvyko tai, ko liudininkai nepamiršo visą gyvenimą.
-
Prieš 70 metų Sovietų Sąjunga išbandė atominę bombą: skaudūs padariniai persekioja iki šių dienų
-
Pamesti branduoliniai ginklai, kurių niekas nerado: ant pavojingos ribos balansuota ne kartą
-
Branduoliniai ginklai – užtaisyti: Šaltojo karo metu vykusios pratybos įbaugino sovietus
-
„Tarsi pasaulio pabaiga“: kaip JAV netyčia numetė keturias atomines bombas ant Ispanijos
Dangus akimirksniu sprogo. Šviesos blyksnis buvo toks galingas, kad aklina naktis kelioms sekundėms virto vidurdieniu – vėliau žmonės pasakojo, kad tuo metu buvo galima laisvai skaityti laikraštį. Po pirmojo blyksnio dangus tūkstančių kilometrų spinduliu – nuo Havajų iki pat Naujosios Zelandijos – nusidažė kraujo raudonumo, ryškiai žalios ir violetinės spalvos dirbtinėmis pašvaistėmis. Tai buvo milžiniškas, stingdantis, keliolika minučių trukęs vaizdas, kurį spauda vėliau pramins „atominiu saulėlydžiu“.
Tačiau pramoga akimirksniu virto nerimu.
Tą pačią sekundę, kai nušvito dangus, Honolulu mieste vienu metu užgeso daugiau nei 300 gatvės žibintų. Havajų salose pašėlo kaukti šimtai apsaugos ir priešgaisrinių signalizacijų, o pagrindinė telefono ryšio linija paprasčiausiai „mirė“. Už tūkstančių kilometrų esančiose Samoa salose radijo operatoriai užfiksavo, kad eteryje akimirksniu stojo aklina tyla – radijo ryšys visiškai dingo.
Žmonės ant stogų ką tik savo akimis išvydo tai, ko ir susirinko – kosminį branduolinį sprogimą. Tačiau nei jie, nei patys eksperimento autoriai dar nenutuokė, kad šis 400 kilometrų aukštyje (ten, kur šiandien skrieja Tarptautinė kosminė stotis) įvykdytas 1,4 megatonos galios bandymas (maždaug 100 kartų galingesnis už Hirošimoje susprogdintą atominę bombą), kodiniu pavadinimu „Starfish Prime“, sukels nenumatytą technologinę katastrofą. Šis įvykis buvo dėsningas to meto pasaulio ginklavimosi lenktynių rezultatas.
Moratoriumas, kuris žlugo
Tai buvo labai smarkiai įkaitęs Šaltojo karo periodas, kai JAV ir Sovietų Sąjungos varžybos dėl pasaulinio dominavimo pasiekė pavojingą piką, o Trečiasis pasaulinis karas ne vieną kartą galėjo tapti kraupia realybe – kaskart pritrūkdavo tik mažytės papildomos kibirkšties. Abi supervalstybės mėgino pralenkti viena kitą karine galia, politine įtaka ir technologijomis. Kosmoso varžybos, prasidėjusios pirmųjų palydovų, gyvūnų, o vėliau ir žmonių išsiuntimu į orbitą, skatino ir idėjas apie branduolinio ginklo dislokavimą bei, esant reikalui, panaudojimą kosmose.
O juk 1958 m. dar būta vilties, kad ginklavimosi varžybas galima suvaldyti, o įtampą tarp supervalstybių nuslopinti. JAV, SSRS ir Didžioji Britanija buvo paskelbusios savanorišką branduolinių bandymų moratoriumą – planeta laikinai pailsėjo nuo atominių grybų. Tačiau pasitikėjimas truko neilgai. Jau 1960 m. vasarį į atominių valstybių klubą triukšmingai įsiveržė Prancūzija, Sacharos dykumoje susprogdinusi savo pirmąją bombą, kas sukėlė didžiulį Sovietų Sąjungos įtarumą. Netrukus, tų pačių metų gegužės 1-ąją, santykiai galutinai pašlijo, kai sovietai virš savo teritorijos numušė JAV šnipinėjimo lėktuvą U-2, o derybos Ženevoje dėl ginklų kontrolės galutinai įstrigo.
Galutinis lūžis įvyko 1961 m. vasarą, kai pasiekė piką Berlyno krizė. Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas, įsiutęs dėl to, kad per atvirą Berlyno sieną iš komunistinių Rytų į Vakarus masiniu srautu bėgo geriausi specialistai ir jaunimas, pateikė Vakarams ultimatumą, reikalaudamas pasitraukti iš miesto. JAV prezidentui Johnui F. Kennedy nesileidus į kompromisus, 1961 m. rugpjūčio 13-ąją sovietų režimas pradėjo statyti Berlyno sieną.
Norėdamas galutinai įbauginti Vakarus ir pademonstruoti brutalią karinę galią, N.Chruščiovas žengė dar vieną radikalų žingsnį – oficialiai nutraukė trejus metus galiojusį branduolinį moratoriumą. SSRS pradėjo neregėto masto atmosferinių bandymų seriją, kurios kulminacija tapo tų pačių metų spalį virš Arkties susprogdinta galingiausia istorijoje 50 megatonų „Caro bomba“.
Vakarų pasaulis tokio sovietų žingsnio negalėjo palikti be atsako. JAV prezidentas Johnas F.Kennedy suprato, kad moratoriumo sulaužymas yra tiesioginis iššūkis Amerikos saugumui, todėl jau 1961 m. rugsėjį davė žalią šviesą naujiems JAV bandymams, tarp kurių buvo ir operacija „Fishbowl“ (liet. „Akvariumas“). Amerikiečiai nusprendė išsiaiškinti, kaip branduolinis ginklas veikia kosminėje erdvėje ir kokį pranašumą tai suteiktų galimo karo atveju.
Sovietų atsakas baigėsi gaisrais Kazachstane
Kol Šaltojo karo įtampa Europoje toliau augo – o tų pačių metų spalį pasiekė viršūnę, kai JAV ir SSRS tankai Berlyne stojo akis į akį vos per kelias dešimtis metrų vieni nuo kitų – Ramiajame vandenyne amerikiečiai jau skubiai ruošėsi startui. Šių lenktynių rezultatu tapo pradėti didelio aukščio branduoliniai sprogdinimai, tarp kurių žinomiausias ir galingiausias buvo būtent čia aprašomas „Starfish Prime“ bandymas.
Grandininė reakcija nesustojo. Praėjus vos keliems mėnesiams po „Starfish Prime“, pasaulį supurtė dar baisesnis įvykis – Kubos raketų krizė, kai planeta atsidūrė per plauką nuo visuotinio susinaikinimo. Pačiame šios dramos įkarštyje, 1962 m. spalio 22 d., Sovietų Sąjunga atsakė savo galingiausiu kosminiu testu, žinomu kodiniu pavadinimu K-3.
Šį kartą 300 kilotonų užtaisas buvo susprogdintas 290 kilometrų aukštyje. Kadangi sovietai bombą detonavo virš apgyvendintos sausumos teritorijos Kazachstane, o ne virš tuščio vandenyno, elektromagnetinis impulsas Žemėje sukėlė tikrą katastrofą. Karagandos mieste kilo didžiulis gaisras ir sudegė šiluminė elektrinė, o po žeme akimirksniu išdegė 500 kilometrų ilgio telefono kabeliai, visiškai paralyžiuodami viso regiono geležinkelių eismą.
Netrukus ėmė ryškėti ir šių eksperimentų pasekmės kosminei erdvei. Jau praėjus kelioms savaitėms po „Starfish Prime“ sprogimo, mokslininkai suprato, kad didelės energijos dalelės (elektronai) ne išsisklaidė vakuume, o buvo pagautos Žemės magnetinio lauko linijų. Jos įstrigo natūraliose Žemės radiacijos juostose (Van Alleno juostose) ir sugeneravo naują, neįtikėtinai intensyvų dirbtinį radiacijos žiedą, apgaubusį planetą.
Nors abiejų pusių tyrėjai jau numanė apie kylančią grėsmę, Šaltojo karo smagratis buvo įsisukęs per stipriai – sovietų K serijos ir vėlesni JAV testai rudenį šį radiacijos pragarą danguje tik dar labiau papildė. Jam išsisklaidyti prireikė kelerių metų.
„Iškepti“ palydovai
Šis ginklas smogė bumerangu patiems jo kūrėjams: dirbtinė radiacija pradėjo neselektyviai naikinti viską, kas skriejo orbitoje. Per trumpą laiką buvo sugadinta arba visiškai „iškepta“ maždaug trečdalio visų tuo metu pasaulyje egzistavusių palydovų elektronika. Nukentėjo ir pirmasis komercinis ryšių palydovas „Telstar 1“, ir pačių sovietų kosminiai aparatai.
Jei toks sprogimas kosmose įvyktų šiandien, pasekmės būtų apokaliptinės, nes moderni civilizacija yra visiškai priklausoma nuo kosminės infrastruktūros. Viena kosmose detonavusi branduolinė bomba akimirksniu išjungtų globalų palydovinį internetą, visiškai paralyžiuotų GPS navigaciją, o kartu – ir laivų bei lėktuvų eismą. Dar baisiau, kad GPS signalo praradimas akimirksniu sustabdytų pasaulines finansines transakcijas ir bankų veiklą, kuri remiasi itin tikslia palydovų laiko sinchronizacija. Žmonija liktų be meteorologinių palydovų, orų prognozių ir globalaus ryšio. Tai būtų momentinis pasaulio ekonomikos nokautas.
Tada Vašingtone ir Maskvoje pagaliau atėjo prablaivėjimas. Mokslininkai ir politikai suprato kraupią tiesą: jei šie kosminiai sprogdinimai bus tęsiami (o amerikiečiai jau buvo suplanavę dar aukštesnį testą „Urraca“, turėjusį sprogti net 1000 km aukštyje), Žemės magnetosfera bus pažeista negrįžtamai.
Aplink planetą sukurtas mirtinos radiacijos žiedas būtų ilgam užvėręs duris bet kokiems kosmoso tyrimams. Žmonija būtų pati save pasmerkusi ilgalaikiam užsidarymui savo planetoje – jokie vėlesni palydovai, kosminės stotys, o juo labiau astronautų misijos į Mėnulį tiesiog nebūtų galėję palikti Žemės, nes elektronika būtų sudegusi, o ekipažai žuvę nuo radiacijos. Branduolinio ginklo eskalacija kosmose grasino tiesiogine prasme atimti iš žmonijos ateitį.
Šis bendras egzistencinis išgąstis suveikė geriau nei bet kokie diplomatiniai gražbyliavimai. Gavę skaudžią pamoką orbitoje ir per plauką išvengę branduolinio karo per Kubos raketų krizę, abiejų pusių lyderiai suprato, kad pasiekė pavojingiausią ribą. Jau po metų – 1963 m. rugpjūčio 5 d. – Maskvoje JAV, SSRS ir Jungtinė Karalystė pasirašė Dalinių branduolinių bandymų uždraudimo sutartį. Ji visiems laikams uždraudė atominius sprogimus kosmose, atmosferoje ir po vandeniu.
Šiandien, kai geopolitinė įtampa pasaulyje vėl auga, o vėlesnės ginkluotės kontrolės sutartys griūva viena po kitos, būtent šis prieš 63 metus pasirašytas paktas išlieka viena paskutinių teisinių užkardų, saugančių mūsų planetos orbitą. Nors dabartiniame pasaulyje jokie popieriniai susitarimai nebėra šimtaprocentinė garantija, ši sutartis primena apie Šaltojo karo pamoką: kosminis branduolinis ginklas neturi sienų, todėl jo panaudojimas reikštų momentinį pačios žmonijos technologinės ateities išjungimą.
