Gavęs medalį, rinktinės gynėjas Šarūnas Marčiulionis ėmė kviesti ant pakylos ateiti komandos trenerį Vladą Garastą. Netrukus prie kvietimo prisijungė ir kiti žaidėjai.
V.Garastas atėjo. Ir atsistojo ant pakylos dvylikto žaidėjo vietoje. Ir gavo medalį kaip dvyliktas žaidėjas.
Daugiau olimpinių žaidynių istorijoje atvejų, kad treneris tokiomis aplinkybėmis gautų medalį, nebuvo. Olimpinėse žaidynėse treneriai medalių apskritai negauna.
Lietuvos rinktinės ir V.Garasto gauti olimpiniai medaliai buvo tik ilgo ir sunkaus žygio per olimpines žaidynes kulminacija.
Tačiau kaip apskritai susiklostė tokia situacija? Ją lėmė didelis konfliktas tarp rinktinės senbuvių ir jaunimo, įvykęs dar prieš olimpinių žaidynių pradžią.
15min kviečia prisiminti tiek visas šio konflikto aplinkybes, tiek visą Lietuvos rinktinės žygį Atlantos olimpinėse žaidynėse.
Straipsnis parengtas remiantis 1996 m. „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“ laikraščiais, to meto TV reportažais ir varžybų protokolais.
Pirmos kibirkštys – dėl Ž.Ilgausko
Ruoštis 1996 m. liepos 20 d. prasidedančioms olimpinėms žaidynėms Lietuvos rinktinė į JAV išskrido liepos 6 d.
Prieš tai rinktinė Lietuvoje dar sužaidė draugiškas rungtynes prieš Ukrainos rinktinę, kurias lengvai laimėjo 109:62.
Aiškiais turnyro favoritais buvo laikoma iš NBA žaidėjų sudaryta JAV rinktinė. Lietuva tikėjosi kovoti dėl antros-trečios vietos.
Po rungtynių su Ukraina žaidėjų ir trenerių buvo paprašyta paprognozuoti, kokią vietą užims rinktinė. V.Garastas ir A.Sabonis tikėjosi užimti prizinę vietą, Rimas Kurtinaitis laukė sidabro, Artūras Karnišovas – bronzos. Tuo metu į išlydėtuves susirinkę žiūrovai skandavo „Aukso!“.
Rinktinės lyderių vieta, kaip ir 1995 m. Europos čempionate, buvo numatyta A.Saboniui, Š.Marčiulioniui ir A.Karnišovui.
A.Sabonis į rinktinę atvyko po sėkmingo pirmojo sezono NBA, kur žaisdamas „Portland Trail Blazers“ fiksavo 14,5 taško ir 8,1 atkovoto kamuolio statistiką.
Š.Marčiulionis į rinktinę irgi atvyko iš NBA, „Sacramento Kings“, kamuojamas traumų. Dėl jų jis praleido maždaug trečdalį sezono. Vasarą Š.Marčiulioniui buvo atlikta kelio operacija, o per draugiškas rungtynes ruošiantis žaidynėmis jis dar ir pasitempė čiurną.
A.Karnišovas 1995-1996 m. sėkmingai sužaidė sezoną elitiniame Europos klube „Barcelona“.
Kiti svarbūs rinktinės žaidėjai buvo Rimas Kurtinaitis, Darius Lukminas, Gintaras Einikis, kuriems tai irgi buvo nebe pirmas turnyras.
Į JAV išvyko 12 žaidėjų: A.Sabonis, Eurelijus Žukauskas, G.Einikis, A.Karnišovas, Mindaugas Žukauskas, Saulius Štombergas, Š.Marčiulionis, R.Kurtinaitis, Darius Maskoliūnas, Tomas Pačėsas, D.Lukminas ir Rytis Vaišvila.
Keliomis dienomis vėliau prie jų prisijungė dar du žaidėjai – Virginijus Praškevičius ir Kęstutis Šeštokas.
Jie prie rinktinės prisijungė po laimėto Europos jaunimo krepšinio čempionato, kurio finalas vyko liepos 7 d. Tad iš viso į rinktinę pretendavo 14 lietuvių.
Teoriškai pretendavo ir dar vienas. Nors vėliau teigė, kad pats to nežinojo.
Kaip atsarginis žaidėjas į kandidatų sąrašą buvo įrašytas ir neseniai NBA naujokų biržoje „Cleveland Cavaliers“ 20-uoju šaukimu pašauktas Žydrūnas Ilgauskas.
Ž.Ilgauskas beveik visą 1995-1996 m. sezoną, kurio metu atstovavo V.Garasto treniruojamam Kauno „Atletui“, praleido dėl traumos.
Į aikštelę jis grįžo tik gegužę LKL finalų metu ir nebuvo itin naudingas: per 3 rungtynes pelnydavo po 6 taškus ir atkovodavo po 4 kamuolius.
Finalus Kauno „Atletas“ 2:3 pralaimėjo Jono Kazlausko treniruojamam Kauno „Žalgiriui“.
Vis dėlto V.Garastas ir Lietuvos krepšinio federacija (LKF) norėjo matyti Ž.Ilgauską rinktinėje.
Ir rinktinės išvykimo dieną „Respublika“ citavo V.Garasto žodžius, esą LKF „jau trečią kartą nusiima kepurę ir prašo Ž.Ilgauską į rinktinę“.
Pats Ž.Ilgauskas tuomet buvo JAV, kur dalyvavo naujokų biržoje, vėliau susipažino su jį pašaukusiu „Cavaliers“ klubu.
JAV žurnalistams jis sakė svajojantis žaisti NBA ir apie olimpines žaidynes rimtai negalvojantis.
