Taigi, visų pirma, šiame tekste bus ieškoma moderniųjų tautų vienybės idėjos bemaž visą XX a. dėl savo nepriklausomybės kovojusiose Baltijos šalyse ištakų.
Antra, siekiama pažvelgti į bandymus bendradarbiauti įvairiose sferose per visą šimtmetį, vieningo politinio, ekonominio ar kultūrinio veikimo projektus Baltijos ir netgi dar platesnio regioninio saugumo projektų užuomazgas Vidurio Rytų Europos mastu.
Kita vertus, atsižvelgti ir į problemas, su kuriomis, plėtojant šiuos regioninio bendradarbiavimo projektus, vis tekdavo susidurti tiek dar esant nepriklausomoms valstybėms XX a. 3–4 deš., tiek jau okupacinėmis sąlygomis siekiant kelti pavergtų Baltijos tautų laisvės klausimą išeivijoje, atkreipiant ir tarptautinės auditorijos dėmesį.
Žinoma, nemažas dėmesys straipsnyje bus skirtas įvykiui, kurį būtų galima pavadinti šio vingiuoto Baltijos laisvės kelio vienybės idėjos emocine kulminacija – Baltijos keliui.
Aptariant jį, svarbu ne tik atskleisti esminius šios politinės (ir ne tik) akcijos iškeltus tikslus ar žinutės, skirtas, viena vertus, sovietų okupaciniam režimui, kita vertus, tarptautinei bendruomenei kitoje Geležinės uždangos pusėje.
Taip pat būtina apsvarstyti ir Baltijos kelio reikšmę iš sovietinės okupacijos jungo išsivaduojančioms nedidelėms tautoms rytinėje Baltijos jūros pakrantėje ir netgi šios vienybės išraiškos įtaką kitų tautų laisvės kovų judėjimams.
Galiausiai, reikėtų bent trumpai aktualizuoti Baltijos šalių bendradarbiavimo klausimą.
Todėl verta pasvarstyti ir apie bendradarbiavimo raidą nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio ir tolimesnes perspektyvas platesniame Europos regione tiek atsižvelgiant į iš Rytų kylančias šiandienes geopolitines ir regioninio saugumo grėsmes, tiek į potencialias galimybes bendradarbiaujant jungti ne tik Baltijos, bet ir kitas jūras, racionaliai suprantant ir dėl istorinių, sociokultūrinių ar mentalinių tautų raidos ypatumų egzistuojančius tam tikrus trukdžius.
Anot literatūrologo dr. Silvestro Gaižiūno, baltų bendrumo idėją dar XIX a. pirmieji pradėjo plėtoti jaunalatviai, iš kurių išsiskyrė latvių rašytojas, kalbininkas, mokytojas Atis Kronvaldas, o vėliau tai pratęsė jo tautietis, visuomenės veikėjas, kalbininkas ir publicistas Andrėjus Dyrikis.
Įdomu, kad tam tikros baltiškos civilizacijos užuomazgos įžvelgtinos ir poeto Andrėjaus Pumpuro sukurtame latvių nacionaliniame epe „Lačplėsis“.
XX a. pradžioje Latvijos rašytojas, visuomenės veikėjas, lietuvių literatūros vertėjas į latvių kalbą Janis Pliekšanis-Rainis taip pat ne kartą rašė ir kalbėjo apie lietuvių ir latvių vienybę, pabrėždamas, kad tai yra abiejų šalių nepriklausomybės garantas.
Neatsitiktinai lietuvių ir latvių vienybės idėja iškilo ir Rainio dramaturgijoje – šiuo požiūriu bene įdomiausia buvo 1911 m. kūrėjo parašyta tragedija „Indulis ir Arija“.
Tuo tarpu nepriklausomos Latvijos laikotarpiu XX a. 3 deš. literatūros kontekste šiuo klausimu išsiskyrė Jekabo Janševskio monumentalieji romanai „Gimtinė“ ir „Bandavoje“.
Lietuvių literatūroje vienas pirmųjų, nors ir netiesiogiai, poemoje „Lietuva“ šią idėją iškėlė Jonas Mačiulis-Maironis. Tuo tarpu 1883 m. laikraštyje „Aušra“ lietuvių publicistas Jonas Šliūpas siekė išryškinti lietuvių ir latvių istorinį bendrumą, o po dvejų metų laikraštyje „Unija“ netgi pradėjo plėtoti vienos Lietuvos ir Latvijos valstybės viziją, kuri turėjo atsirasti tada, kai abi tautos išsivaduos iš imperinės priespaudos.
Iš esmės dar nuo 1885 metų puoselėta Jono Šliūpo vizija detaliai atsispindėjo jo 1918 m. veikale „Lietuvių-Latvių Respublika ir Šiaurės Tautų Sąjunga“, kuriame ne tik atsispindėjo bendros dviejų baltų tautų valstybės vizija, bet ir numatoma respublikinė santvarka bei artimi ryšiai su Skandinavijos šalimis.
Anot istoriko prof. Zenono Butkaus, bene didžiausias veiksnys ir katalizatorius bendros valstybės su Latvija idėjai plėtoti buvo šio sumanymo matymas kaip savotiškas kontrprojektas lenkų siekiams atkurti federaciją su Lietuva.
Visgi praktikoje įgyvendinti šį projektą buvo itin sudėtinga tiek dėl įtakingiausių abiejų pusių partijų nepakankamo entuziazmo, tiek ir dėl aiškios vienos pusės lyderystės nebuvimo.
Pavyzdžiui, palyginti su Tomašo Masaryko Čekoslovakijos projektu, kuris iš dalies buvo įgyvendintas dėl akivaizdžios čekų lyderystės, aiškios lyderystės tarp lietuvių ir latvių nebuvo – politiškai dėl istorinės valstybingumo tradicijos tęstinumo pranašesni jautėsi lietuviai, ekonomiškai – latviai.
Be to, J. Šliūpo projektas turėjo ir kitų problematinių aspektų – nuo nerealiai išplėstų (ypač lietuvių) etninių ribų iki tarpusavio politinių nesutarimų dėl Latgalos, Liepojos ir kai kurių Kuršo žemių.
Panašią bendros Lietuvos ir Latvijos valstybės viziją turėjo ir su panašiomis problemomis ją įgyvendinant susidūrė ir poetas, diplomatas Oskaras Milašius.
Šių šalių federacijos vizija pastebima ir filosofo Stasio Šalkauskio darbuose, apie tai spaudoje rašė Juozas Tumas-Vaižgantas, visų pirma, vienybės perspektyvas įžvelgęs kultūros srityje.
Galiausiai, baltų ir Baltijos vienybės idėją pakelti į naują, geopolitinį lygmenį siekė Matas Šalčius ir Kazys Pakštas, kurie Lietuvos ir Latvijos vienybės idėją vis dažniau ėmė sieti su Baltijos federacijos ir Baltoskandijos idėjomis.
Prof. Saulius Pivoras savo tekste „Oskaras Milašius ir Baltijos sąjungos idėjos“ iki 1934 metų, kai buvo įkurta Baltijos antantė, išskyrė tris nesėkmingus projektus: mažąją Baltijos šalių sąjungą (Lietuva, Latvija, Estija); didžiąją Baltijos šalių sąjungą (Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija) bei Baltijos ir Skandinavijos šalių sąjungą.
Pastarasis sumanymas buvo pasiūlytas Estijos politiko Karelo Roberto Pustos.
Jame gana konkrečiai ir išsamiai buvo išplėtotos ir numatytos trijų skirtingų integracijos lygmenų grupės Baltijos regione: Rytų Baltija – Suomija, Estija, Latvija, Pietų – Lietuva ir Lenkija bei Skandinavija – Danija, Norvegija, Švedija.
Visgi Lenkijos platesni teritoriniai siekiai ir Skandinavijos pernelyg didelis nesuinteresuotumas Baltijos šalimis neleido bent jau pabandyti įgyvendinti šią regioninio bendradarbiavimo idėją.
Būta ir dar platesnio masto projektų. Viena ryškiausių buvo Juzefo Pilsudskio vadinamoji „Tarpjūrio“ (lot. Intermarium, lenk. Międzymorze) koncepcija.
Jos ištakos slypėjo dar XIV-XVI a. susiformavusioje Jogailaičių idėjoje. Šis aljansas iš pradžių padėjo Lenkijai ir LDK bendrai atremti Kryžiuočių ordino įtaką, o vėliau – ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštytės puolimus iki pat galutinės Abiejų Tautų Respublikos okupacijos 1795 metais, galiausiai, Rusijos imperijos priespaudos sąlygomis kartu veikė ir per XIX a. sukilimus.
Svarbi buvo ir po Pirmojo pasaulinio karo pasikeitusi tarptautinių santykių, geopolitinė konjunktūra (imperijų žlugimas ir nacionalinių valstybių atsikūrimas arba susikūrimas), kuri sudarė sąlygas J. Pilsudskiui pabandyti savo turimą „Tarpjūrio“ viziją paversti kūnu ir sustiprinti Vidurio Rytų Europos regioną, kaip atsvarą aplinkui esančioms SSRS ir Vokietijai.
Visgi, kaip vėliau gana tiksliai įvertino tiek Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas, tiek garsus lenkų išeivijos publicistas Jeržy Giedroycas, nors Juzefo Pilsudskio federalistinė idėja iš esmės buvo logiška, tačiau pasmerkta žlugti, nes iš tikrųjų tarpukariu jos nenorėjo nei lenkai, nei lietuviai.
Nepaisant prisiimtos lyderystės, Lenkijai pritrūko ir tam tikros geopolitinės išminties – vietoj to, jai buvo būdingos ir tam tikros imperialistinės aspiracijos bei tokių jautrių klausimų kaip santykių su Lietuva dėl Vilniaus (greta – su Ukraina dėl Lvivo, su Čekoslovakija dėl Ciešyno) aštrinimas.
Šių potencialių partnerių praradimas vėliau gerokai apsunkino galimybę veikti išvien, kaip vieningam geopolitiniam dariniui ir nors kiek padidinti šansus ištrūkti iš XX a. 5–6 deš. totalitarinių režimų verpeto.
To kaina – visas regionas pusamžį atsidūrė kitoje „Geležinės uždangos“ nei laisvasis, demokratinis pasaulis, pusėje.
Žinoma, negalima nepaminėti ir tuometinių didžiųjų išorinių jėgų – Maskvos ir Berlyno – įtakos ir interesų: siekio, kad šis regionas nebūtų vieningas.
Reikia pripažinti, kad šių dviejų jėgų vienybės tendencijas regione stabdančioji įtaka buvo netgi veiksmingesnė nei Londono ar Paryžiaus tam tikri bendradarbiavimo skatinimo siekiai (tiesa, kurie taip pat dažnai išsiskirdavo tarpusavyje – pvz., Didžioji Britanija pirmaisiais pokario metais labiau palaikė lietuvius ir Mažosios sąjungos idėją, o Prancūzija – lenkus ir Didžiąją sąjungą).
Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija, nors ir vadovavosi skirtingomis ideologijomis, sistemingai per visą Baltijos šalių nepriklausomybės laikotarpį XX a. 3–4 deš. siekė manipuliuoti Baltijos regioną skaldančiais veiksniais, skatinti tarpusavio nepasitikėjimą ir neleisti susiformuoti stipriam regioniniam blokui.
Tam buvo išnaudojamas ir itin jautrus Vilniaus klausimas. Be to, reikia atkreipti dėmesį ir į tokius momentus, kaip sovietų atstovų siekį gauti lietuvių pažadą informuoti Maskvą apie susitarimus su Baltijos šalimis ir Lenkija bei kontroliuoti visas Lietuvos užsienio politikos gaires.
1934 metai žymėjo tam tikrą naują Baltijos šalių bendradarbiavimo etapą. Šių metų rugsėjo 12 d. Ženevoje buvo pasirašyta supratimo ir bendradarbiavimo sutartis, kuri tapo Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) antantės pagrindu.
Sutartis numatė reguliarius (ne rečiau kaip du kartus per metus) užsienio reikalų ministrų susitikimus, užsienio politikos derinimą, konsultacijas svarbiausiais tarptautinės politikos klausimais bei glaudesnį diplomatinių ir konsulinių atstovybių bendradarbiavimą.
Svarbu pabrėžti, kad ši sąjunga nebuvo laikytina tikru gynybiniu aljansu. Nors 1933–1934 m. derybose karinės sąjungos galimybė buvo svarstyta, realaus karinio bendradarbiavimo taip ir neatsirado, todėl antantę būtų tiksliau apibrėžti kaip tam tikrą saugumo politikos koordinavimo, o ne kolektyvinės gynybos mechanizmą.
Tartu universiteto istorikas Eero Medijainenas pabrėžė, kad 1934–1940 m. Taline, Rygoje ir Kaune iš viso įvyko vienuolika trišalių užsienio reikalų ministrų konferencijų, kuriose buvo koordinuojamos pozicijos Tautų Sąjungoje, aptariamos tarptautinės sutartys ir bendri regiono interesai.
Be to, Baltijos antantė paskatino ne tik oficialių institucijų, bet ir gerokai įvairiapusiškesnio spektro sąveiką: žurnalistų, teisininkų, ekonomistų, studentų, mokytojų, savivaldybių, prekybos organizacijų bendradarbiavimą, reguliarias Baltijos savaites, meno parodas ir sporto varžybas.
Anot estų istoriko, būtent ši institucinė ir visuomeninė sąveika padėjo įtvirtinti Baltijos vienybės įvaizdį tarptautinėje erdvėje.
Vis dėlto Baltijos antantės veiksmingumą nuo pat pradžių ribojo ryškūs politiniai ir geopolitiniai prieštaravimai (žinoma, atsižvelgiant ir į specifinius istoriškai susiklosčiusius sociokultūrinius skirtumus, pvz., religiniu požiūriu Latvijoje ir ypač Estijoje vyravo protestantizmas, Lietuvoje – katalikybė).
Latvių istorikai Inesis Feldmanis ir Aivaras Stranga pažymėjo, kad 1934 m. sutartyje buvo įtvirtinta išimtis vadinamiesiems Lietuvos „specifiniams klausimams“, pirmiausia Vilniaus problemai, o slaptasis protokolas aiškiai nurodė, kad Latvija ir Estija neprivalės remti Lietuvos pozicijos šiame konflikte.
Tai rodė, kad net naujai sukurta sąjunga nepašalino pagrindinio Baltijos šalių vienybę ribojančio Vilniaus priklausomybės (atsižvelgiant ir į latvių bei lenkų pakankamai glaudžius santykius) faktoriaus.
Be to, Baltijos antantei trūko bendro ekonominio pagrindo, vienijančios karinės strategijos ir grėsmių suvokimo.
Latvija ir Estija (pastaroji specifiškai vis labiau orientavosi į Suomiją ir Skandinaviją) daugiausia siekė išlaikyti status quo bei vengė įsitraukti į Lietuvos konfliktus su Lenkija ir Vokietija, tuo tarpu Lietuvai svarbiausi išliko Vilniaus ir vėliau – Klaipėdos klausimai.
Šie skirtingi nacionaliniai prioritetai neleido Baltijos antantei tapti visaverte politine ir karine sąjunga.
Šių priežasčių virtinė lėmė, kad 1939 m. Baltijos antantė faktiškai buvo praradusi politinį gyvybingumą, o kritiniu momentu trys valstybės neturėjo nei bendros karinės politikos, nei veiksmingo kolektyvinio atsako mechanizmo, todėl negalėjo bent pabandyti koordinuotai pasipriešinti 1939–1940 m. Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos intervencijai regione.
Galiausiai, Baltijos šalių terceto politinio subjekto statuso praradimas (iš pradžių dviem jėgom dalijantis įtakos sferas regione, o vėliau vieno iš Antrojo pasaulinio karo laimėtojų interesų sąskaita) praktiškai nutraukė laisvų tautų vienybės idėjos giją. Vis tik gyvybę dar palaikė išeivijoje rusenanti viltis.
Estijos, Latvijos ir Lietuvos suvereniteto likučius per visą SSRS okupacijos ir aneksijos laikotarpį siekė išsaugoti Vakarų šalyse išlikusios pavienės diplomatinės atstovybės, kurias rėmė tose šalyse jau nuo XIX a. gyvenančių Baltijos šalių emigrantų ir karo pabėgėlių įkurtos tautinės bendruomenės.
Vienas unikaliausių sumanymų buvo karo pabėgėlių (dar vadinamų dipukais) Hamburge įsteigtas Pabaltijo universitetas. Ši aukštoji mokykla veikė 1946–1949 metais (vėliau perkelta į Pinnebergą).
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Vokietijoje susiklostė padėtis, kad „perkeltųjų asmenų” (angl. displaced persons) stovyklose buvo apgyvendinta nemažai lietuvių, latvių ir estų karo pabėgėlių – aukštųjų mokyklų darbuotojų, studijų nebaigusių studentų, abiturientų.
Lietuvių aukštųjų mokyklų darbuotojų buvo apie 200, studentų – apie 2000, tuo tarpu latvių Didžiosios Britanijos okupacinėje zonoje buvo dar daugiau.
1945 m. spalį Latvijos universiteto profesorius Fricis Gulbis, Tartu universiteto profesorius Julius Mägiste ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Vladas Stanka-Stankevičius pasirašė memorandumą Sąjungininkų karinei valdžiai dėl universiteto būtinumo.
Pabrėžiant visų Baltijos valstybių universitetų veiklos tęstinumą, universiteto miestelio Pinneberge auditorijų pastatai buvo pavadinti miestų, kuriuose veikė aukštosios mokyklos – Tartu, Rygos, Vilniaus, Talino, Jelgavos ir Kauno – vardais.
Šis universitetas turėjo renkamą prezidentą ir buvo išskirtinis tuo, kad jame vienu metu pareigas ėjo net 3 rektoriai.
1948 m. birželį JAV priėmus pabėgėlių įsileidimo į šalį įstatymą prasidėjo masinė DP stovyklų gyventojų emigracija. Daug jų persikėlė į Australiją, Kanadą, Didžiąją Britaniją. Jungtinių Tautų pagalbos ir atkūrimo administracijos potvarkiu universitetui leista dirbti iki 1949 m. rugsėjo.
Tikintis pratęsti akademinį trijų tautų darbą 1949 m. kovą buvo įkurtas Baltų tyrimo institutas, kuris veikė iki 1972-ųjų.
Kovai dėl nepriklausomybės taip pat buvo įkurta daugiau organizacijų. Viena jų – okupuotų Baltijos šalių nepriklausomybės siekęs 1943 m. Stokholme įkurtas Baltų komitetas.
1946 m. komitetas nusiuntė memorandumą minėtais klausimais JAV ir Prancūzijos prezidentams bei Didžiosios Britanijos ministrui pirmininkui.
Pirmaisiais pokario metais aktyviai veikė ir moterys. 1947 m. karo pabėgėlių stovykloje Vakarų Vokietijoje, Esingene buvo įkurta baltų moterų taryba, kuri 1952 m. buvo atkurta Toronte ir iki pat 1990-ųjų teikė Kanados parlamento nariams informaciją apie sovietų okupuotos Lietuvos padėtį, organizavo kultūros renginius, kasmet su Kanados baltų federacija minėdavo 1941 m. birželio 14 d. trėmimus, šelpė Sibiro tremtinius.
Bendradarbiavimas tarp okupuotų Baltijos tautų reiškėsi ir kitose sferose. Viena jų – spauda.
Įvairiuose pasaulio kampeliuose buvo leidžiami bendri leidiniai – žurnalai „Baltic Review“ (Švedijoje, vėliau – JAV), „Baltic News“ (Australijoje), „Baltic Forum“ (JAV ir Švedijoje), „Baltic Bulletin“ (JAV).
Vis dėlto, apie veiksmingesnę išeivių veiklą galima kalbėti iš esmės subrendus naujajai egzilio kartai. 1981 m. JAV buvo įkurta Amerikos baltų laisvės lyga. Iki 1990 m. ji rėmė Baltijos šalių kovą dėl nepriklausomybės.
Būdami JAV piliečiais lygos nariai galėjo lengviau oficialiai pasiekti Kongresą, Valstybės departamentą ir Baltuosius Rūmus. Minėta organizacija informuodavo JAV vyriausybę ir visuomenę apie Baltijos šalyse SSRS vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, tikinčiųjų persekiojimą, kultūrinę ir tautinę diskriminaciją, leido žurnalą „Baltic Bulletin“.
Jos, taip pat nuo XX a. 7 dešimtmečio Niujorke aktyviai veikusios jaunimo įkurtos Baltijos šalių išeivių organizacijos BATUN, Pasaulio baltų sąjungos (ją sudarė Vyriausias Lietuvos išlaisvinimo komitetas, Pasaulio laisvųjų latvių federacija ir Pasaulio estų taryba), Kanados baltų federacijos ir kitų organizacijų pastangomis 1983–1991 m. kasmet birželio 14 d. JAV ir kitose šalyse valstybiniu mastu buvo pažymima Baltų laisvės diena.
Minėtų organizacijų pastangomis 1985 m. liepos pabaigoje Kopenhagoje įvyko tarptautinis Baltijos tribunolas, kuris nagrinėjo Baltijos šalyse padarytus SSRS nusikaltimus.
Tarp tribunolo iniciatorių buvo Pasaulio baltų sąjunga, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) ir kitos Baltijos kraštų išeivių organizacijos. Tribunolą sudarė Austrijos, Švedijos, Prancūzijos politikai, Europos Tarybos žmogaus teisių komisijos pirmininkas, o kaltintojas iš Lietuvos pusės buvo VLIK’o komiteto pirmininkas Kazys Bobelis.
Iš viso kalbėjo 17 liudytojų iš Baltijos šalių, kurie ragino reikalauti Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo. Buvo pasmerkta sovietinė okupacija, užimtuose kraštuose SSRS valdžios įvykdyti žmogaus teisių pažeidimai. Įdomu ir tai, kad pasibaigus tribunolui, jo dalyviai traukiniu nuvyko į Stokholmą ir pradėjo Baltijos taikos ir laisvės kruizą.
Šis simbolinis žygis laivu „Baltic star“ iš Stokholmo į Helsinkį ir atgal Pasaulio baltų sąjungos buvo suorganizuotas 1985 m. liepos 27–29 dienomis. Juo buvo siekta atkreipti pasaulio visuomenės ir politikų dėmesį į Baltijos šalių aneksiją.
Be to, kruizas surengtas minint Helsinkio pasitarimo baigiamojo akto pasirašymo dešimtmetį. Plaukiant laivu buvo aukotos šv. Mišios, skaitytos paskaitos, diskutuota dėl laisvės, nusiginklavimo. Netoli Lietuvos krantų buvo paminėtos lietuvių tautos kančios, patirtos per SSRS okupaciją.
Iš viso jame dalyvavo 360 lietuvių, latvių, estų iš Australijos, JAV, Kanados, Naujosios Zelandijos, Prancūzijos, Švedijos, Venesuelos, Vokietijos Federacinės Respublikos ir 70 užsienio žurnalistų.
Ši ir daugelis kitų akcijų Vakarų šalių politikams, visuomenei ir tarptautinėms organizacijoms vis primindavo Baltijos šalių nepriklausomybės bylą, moraliai rėmė tų šalių žmones, skatino jų pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui. Žinoma, nors ir nevisavertiškai, tačiau šie veiksmai bent simboliškai užpildė atskirų valstybių suvereniteto trūkumą, leido toliau puoselėti trijų Baltijos tautų bendradarbiavimo idėją siekiant laisvės.
XX a. 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje šios tautos pradėjo aktyviau bruzdėti ir kitoje, SSRS įtakos sferoje esančioje, Geležinės uždangos pusėje. Apie tai – jau kitoje teksto dalyje.
Straipsnyje naudoti informacijos šaltiniai
Butkus Zenonas, Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940 metais: dokumentų rinkinys, 2008.
Butkus Zenonas, Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos. Vokietijos ir Sovietų politikos poveikis Baltijos šalių tarptautinei ir vidaus padėčiai tarpukaryje, 2019.
Gaižiūnas Silvestras, „Baltų tapatybės ir vienybės idėja XIX a. pabaigos-XX a. pirmos pusės lietuvių ir latvių literatūros, kultūros ir geopolitikos kontekste“, in: Baltiška, tautinė, regioninė savimonė baltų literatūrose ir kultūrose, 2015.
Feldmanis Inesis, Stranga Aivars, The Destiny of the Baltic Entente. 1934–1940, 1994.
Miknys Rimantas, „Vieningos Europos samprata krajovcų ideologijoje (XX a. pirma pusė)“, in: Europos idėja Lietuvoje : istorija ir dabartis, sud. Darius Staliūnas, 2002.
Mykolaitytė Aurelija, „Svarstymai apie baltų vienybę tarpukario spaudoje“, in: Žiemgala, 2008 (2).
Medijainen Eero, „The 1934 Treaty of the Baltic Entente: perspectives for understanding“, in: Ajalooline Ajakiri, 2012 (1).
Pivoras Saulius, „Oskaras Milašius ir Baltijos sąjungos idėjos“, in: Kultūros barai, 2002 (8).
Stankevič Barbora, „Jogailaičių idėja ir jos implikacijos lenkų XX a. geopolitinėje mintyje“, in: Socialinių mokslų studijos, 2012, Nr. 4 (3).
Visuotinė lietuvių enciklopedija.