Istorikės tyrimas atskleidė dvipusį to meto Vilniaus skurstančiųjų vaizdinį.
Viena vertus, tai buvo labai sunkiai gyvenantys žmonės, dažnai su įvairiomis negaliomis, visiškai priklausę nuo Bažnyčios ir geradarių pagalbos.
Kita vertus, Vilniaus elgetos turėjo oficialią, gana sėkmingai veikusią organizaciją, patys rūpinosi savo gerove ir netgi tapdavo kitų miesto gyventojų vaikų krikštatėviais ar santuokų liudytojais.
Be to, elgetos buvo tiesiog reikalingi krikščioniškame XVIII a. Vilniuje. Tarp elgetų ir kitų miestiečių vykdavo savotiški mainai – miestiečiai šelpdavo vargstančius žmones, o šie už juos melsdavosi ir taip palengvindavo pastarųjų pomirtinį gyvenimą.
Šis 15min interviu su dr. Rūta Miškinyte – būtent apie istorinio Vilniaus vargstančiuosius ir visuomenės požiūrį į juos. Apie „vertus“ ir „nevertus“ elgetas, apie elgetų kovą už save, apie priežastis, kurios pastūmėdavo į elgetavimą.
– Esu girdėjęs, kad Vilniaus elgetos turėjo savo organizaciją, savotišką elgetų broliją. Kaip ji atsirado, ką ji darė, iš kur gaudavo lėšų?
– 1636 metais Vilniaus magistratas surašė, o Vladislovas Vaza (tuometinis ATR valdovas, – red. past.) patvirtino privilegiją Vilniaus elgetoms.
Ja norėta sukontroliuoti elgetų srautus į miestą ir nustatyti tam tikras elgetavimo mieste taisykles.
Pats elgetavimas nebuvo uždraustas, bet buvo bandoma sukurti mechanizmą, kuriuo „netikri“ elgetos turėjo būti pašalinti iš Vilniaus.
Juo turėjo tapti ta pačia privilegija įsteigta elgetų organizacija. Šiandien ji vadinama ir brolija, ir cechu, nors cechu tikrąja šio žodžio prasme nebuvo.
Organizacijai turėjo priklausyti visi Vilniuje elgetavę ir amžininkų akimis „vertais“ pagalbos laikyti asmenys. Organizacija turėjo rūpintis, kad Vilniuje elgetautų tik tokie elgetos, ir prižiūrėti, kad kitokių mieste nebūtų.
Magistratas organizacijos administravimą patikėjo patiems elgetoms: jie turėjo išsirinkti vyresniuosius iš savo tarpo, rinktis į sueigas, kaupti iždą. Taip pat buvo teisiškai įpareigoti melstis už savo geradarius. Be to, privalėjo turėti raštininką, mokantį lenkų ir lotynų kalbas.
Į iždą nedidelę sumą periodiškai turėjo sumokėti kiekvienas organizacijos narys.
Iš jo buvo padengiamos bendros išlaidos: rūpestis sergančiais nariais ir narėmis, laidotuvės, mišios, tokie kasdieniai dalykai kaip, pavyzdžiui, žvakės, naudojamos sueigų metu.
Šaltiniuose radau atvejų, kai elgetų organizacija skolindavo savo iždo pinigus, tačiau skolininkai juos grąžindavo nenoriai. Noriu pabrėžti, kad tai ne elgetos negrąžino pinigų – elgetoms negrąžino pinigų.
Šv. Jono bažnyčios klebonas, turėdamas galimybę disponuoti organizacijos turtu, kartais jos lėšas skolindavo už procentus. Štai vienas iš tokių skolininkų mirė ir skola atiteko jo našlei. O ši persikraustė gyventi į Gardiną ir pinigų grąžinti nenorėjo. Prasidėjo oficialus bylinėjimasis.
Įdomu, kad į Gardiną bylinėtis vyko patys elgetos. Iš Vilniaus į Gardiną keliavę elgetos netgi gavo klebono rašytinį patvirtinimą, kad neserga užkrečiamomis ligomis ar maru ir kad keliaudami turi teisę rinkti išmaldą.
Deja, kelionė buvo nesėkminga – našlės nuvykę į Gardiną jie tiesiog nerado. Galiausiai, regis, pinigus pavyko atgauti, bet tai padaryti nebuvo lengva.
– Šita organizacija buvo formali. Ar buvo neformalių, pogrindinių elgetų organizacijų su savomis taisyklėmis, dažnai vaizduojamų knygose, filmuose ar žaidimuose?
– Lyg ir ne. Romantizmo laikais atsirado ir ilgainiui buvo išplėtotas mitas apie slaptas, pogrindines organizacijas, kurioms priklausė skurstantieji, apie jų „vadus“, kurie neva turėjo didelę galią ir gal netgi gyveno visai neblogai, apie jų laisvę nuo visuomenės standartus atitinkančio gyvenimo būdo, bet aš neturiu jokio pagrindo manyti, kad taip iš tiesų buvo, bent jau Vilniaus atveju.
Elgetaujantys žmonės tiesiog gyveno skurde. Jie buvo ne tie, kuriems pasisekė, o tie, kuriems nesisekė.
– Kaip darbe apibrėžei, kas yra elgeta? Ar tai bet koks išmaldos prašantis žmogus, ar buvo ir kitų kriterijų?
– Pačia bendriausia prasme elgetomis laikiau asmenis, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo asmeniškai surinkta išmalda ir kuriems būtent išmaldos rinkimas buvo pagrindinė, o ne papildoma veikla.
Išmaldą tuometiniame Vilniuje rinko ne tik elgetos – ir vienuoliai, ir špitolių (Špitolė – prieglaudos pobūdžio įstaiga, ligoninės pirmtakė, – red. past.) globotiniai, ir studentai.
Tačiau, pavyzdžiui, vienuoliai jos nerinko asmeniškai sau, o vienuolynui. Ir špitolės globotinio surinkta išmalda atitekdavo špitolei. Tuo tarpu elgetos rinkdavo aukas patys sau ir kitų pajamų šaltinių veikiausiai neturėjo.
Tai – pagrindinis elgetą apibrėžiantis kriterijus. Suprantu, kad jis komplikuotas – ne visada gali būti tikras, ar žmogus tikrai jį atitiko. Bet tu kliaujiesi šaltiniais, nes pasiklausti tų žmonių nebegali.
Pavyzdžiui, vienuolynų išlaidų registruose išmalda buvo žymima nurodant žmogų, kuriam ji skiriama: „vargšui kilmingajam", „konvertitui" (Konvertitas – asmuo, pakeitęs vieną tikėjimą į kitą, dažniausiai perėjęs į katalikybę, – red. past.) ir panašiai. Tačiau labai daug įrašų tiesiog nurodo „vargšui" arba „vargšei".
Jie dažniausiai neįvardinti kaip elgetos, bet kadangi patikslinimo nėra, galima spėti, kad tai žmogus, asmeniškai sau renkantis išmaldą.
– Kaip visuomenė žiūrėjo į elgetas? Iš tavo disertacijos supratau, kad egzistavo požiūris, kad elgetos visuomenei yra reikalingi.
– Taip, tai viduramžiškas krikščioniškas požiūris. Viduramžiais Vakarų Europoje atsirado skaistyklos koncepcija, kurią Reformacijos metu protestantai atmetė.
Pradėta tikėti, kad egzistuoja skaistykla – tarpinė stotelė tarp žemės ir dangaus, kurioje sielos dar turi „apsivalyti“, ir kad skaistykloje praleidžiamą laikotarpį galima sutrumpinti žemėje likusių žmonių maldų pagalba.
Taigi žmonės dalino išmaldą vargšams, o vargšai ir vargšės savo maldomis tarsi atsidėkodavo geradariams po jų mirties. Išmaldos dalintojai padėdavo kenčiantiems nepriteklių šiame pasaulyje, vargšai išmaldos dalintojams – aname.
Be to, katalikybėje geri darbai yra ir vienas veiksnių, lemiančių, ar būsi išganytas. Tad duodamas išmaldą ir atlikdavai gerą darbą, ir užsitikrindavai maldas už savo sielos išgelbėjimą. Du zuikiai vienu šūviu. Šitas supratimas išsilaikė ilgai ir iš dalies ėmė keistis tik ankstyvaisiais naujaisiais laikais.
– Bet taip pat minėjai, kad „netikrus“ elgetas patys elgetų brolijos nariai turėjo šalinti iš miesto. Kas buvo tie „netikri“ elgetos?
– Visuomenės požiūriu, vargšus buvo galima suskirstyti į dvi kategorijas. Viena – „tikri“ vargšai, kuriems reikia padėti.