Kai tavo pasaulis sugriūva, gali likti po griuvėsiais arba... tiesiog pasiskelbti imperatoriumi. 1859-aisiais vienas San Fransisko gyventojas pasirinko antrąjį variantą. Ir miestas, užuot jį uždaręs į beprotnamį, nusprendė nusilenkti.
Joshua Abrahamas Nortonas, Anglijos žydas, užaugęs Pietų Afrikoje, į Kaliforniją atvyko 1849 metais su 40 tūkst dolerių (labai nemenka tiems laikams suma) kišenėje ir greitai tapo vienu sėkmingiausių miesto žmonių. Jis spekuliavo nekilnojamuoju turtu, prekiavo žaliavomis ir iki 1852-ųjų pabaigos buvo laikomas vienu turtingiausių ir gerbiamiausių San Fransisko piliečių. Kol kojos nepakišo ryžiai.
1852 metais Kinijoje kilo badas, ryžių eksportas iš šios šalies buvo uždraustas, o jų kaina San Fransiske šovė į dangų – nuo 4 iki 36 centų už svarą. Sužinojęs, kad į uostą atplaukia laivas „Glyde“ iš Peru, gabenantis 200 000 svarų (apie 90 tonų) ryžių, Nortonas, tuo metu sėkmingas verslininkas, pamatė savo gyvenimo progą ir nusprendė viską pastatyti ant kortos.
Manydamas, kad tai paskutiniai ryžiai rinkoje, jis sutarė supirkti visą šį krovinį po 12,5 cento už svarą, tikėdamasis vėliau juos parduoti trigubai brangiau. Nortonas pasirašė sutartį, sumokėjo 2000 dolerių užstatą ir įsipareigojo per 30 dienų sumokėti likusius 23 000 dolerių.
Tačiau praėjus vos kelioms dienoms po sutarties pasirašymo, į San Fransisko uostą netikėtai įplaukė dar keli laivai iš Peru, prikrauti ryžių. Rinka buvo užtvindyta. Ryžių kaina nukrito iki 3 centų už svarą – keturis kartus mažiau, nei Nortonas buvo įsipareigojęs sumokėti.
Nortonas bandė nutraukti sutartį teisme, teigdamas, kad jį apgavo dėl ryžių kokybės. Bylinėjimasis truko ketverius metus ir pasiekė net Kalifornijos Aukščiausiąjį Teismą. Nortonas pralaimėjo ir prarado viską: pinigus, nekilnojamąjį turtą, reputaciją ir galiausiai sveiką protą. Iš prabangių namų jis persikėlė į pigų pensioną, o 1856-aisiais oficialiai paskelbė bankrotą.
Grįžo jis po trejų metų tylos. Bet jau nebe kaip verslininkas. 1859 metų rugsėjo 17-ąją jis užėjo į „San Francisco Evening Bulletin“ redakciją ir įteikė raštą: „Aš, Joshua Nortonas, kategorišku šių Jungtinių Valstijų daugumos piliečių reikalavimu ir troškimu ... skelbiuosi Jungtinių Valstijų Imperatoriumi“. Redaktorius skelbimą išspausdino – galbūt tam, kad užpildytų tuščią vietą, o gal kaip pokštą. Taip prasidėjo du dešimtmečiai Nortono imperatorystės.
Seną karišką tamsiai mėlyną švarką su auksiniais antpečiais vilkintis Nortonas I nebuvo agresyvus ar konfliktiškas. Priešingai, jis rūpinosi miestu. Kiekvieną dieną jis rimtu veidu inspektavo gatves, tikrino šaligatvių būklę ir viešojo transporto tvarką, dekretais „mažindavo“ mokesčius, uždraudė konfliktus tarp skirtingų religijų atstovų.
Jis panaikino JAV Kongresą ir įsakė kariuomenei jį išvaikyti. Taip pat uždraudė Demokratų ir Respublikonų partijas „trokšdamas numalšinti mūsų karalystėje tvyrančius partinius nesutarimus bei vaidus“.
San Fransiskas priėmė jo žaidimo taisykles. Laikraščiai mielai spausdindavo jo dekretus, nes skaitytojai tik ir laukdavo, kada imperatorius išleis kokį nors naują potvarkį. Restoranai nemokamai maitino „Jo Didenybę“, o po to prie durų kabindavo kitus klientus masinančias iškabas: „Lankoma Imperatoriaus Nortono I“. Tai buvo geriausia reklama. Miesto taryba iš biudžeto skyrė pinigų jo naujai uniformai. Imperatorius netgi spausdino savo valiutą – obligacijas nuo 50 centų iki 10 dolerių su savo atvaizdu. Ir San Fransisko parduotuvės jas priimdavo.
Nortonas reikalavo pastatyti tiltą tarp San Fransisko ir Oklando, kad pagerėtų susisiekimas tarp šių miestų. Visi juokėsi. Tačiau praėjus pusšimčiui metų po jo mirties, milžiniškas „Bay Bridge“ iškilo būtent toje vietoje, kurią jis nurodė. Dabar vizionierių Nortoną I, sumaniusį šį tiltą, primena memorialinė lenta, o įvairios visuomeninės organizacijos periodiškai rengia kampanijas, kad šis tiltas būtų pervadintas Imperatoriaus Nortono I tiltu.
Neapleido imperatorius ir užsienio reikalų, Daugybę kartų rašė Britanijos karalienei Viktorijai, siūlydamas susituokti abiejų valstybių labui. Tiesa, atsakymo taip ir nesulaukė. Vienu metu Nortonas, reaguodamas į neramumus Meksikoje, buvo tapęs ir Meksikos imperatoriumi, tačiau vėliau pasitenkino tik „Meksikos gynėjo“ titulu.
1867-aisiais, kai jaunas policininkas Armandas Barbier, nusprendęs, kad Nortonas yra pavojingas, bandė suimti jį priverstiniam gydymui, miestas įsiuto, laikraščiai ošė, o policijos viršininkas Patrickas Crowley su teisėju skubiai bėgo į areštinę vaduoti monarcho ir viešai jo atsiprašyti. Nuo tos dienos visi miesto pareigūnai, pamatę jį gatvėje, privalėjo atiduoti pagarbą.
1880-aisiais Nortonas susmuko gatvėje ir mirė eidamas į debatus Kalifornijos mokslų akademijoje. Jam gyvam esant sklido gandai, kad jis vėl tapo nepaprastai turtingas, tačiau po mirties apieškojus jo butą buvo rasta turto vos už kelis dolerius.
Iš pradžių ketinta jį palaidoti kaip vargetą pigiausiame karste, tačiau San Fransisko verslininkų asociacija nedelsdama įsteigė laidotuvių fondą, kurio surinktomis lėšomis buvo surengtos didingos laidotuvės, vertos monarcho. „San Francisco Chronicle“ rašė, kad su Nortonu I atsisveikinti atėjo 10 tūkstančių žmonių.
Kas gi buvo Nortonas? Beprotis ar genijus, supratęs vieną dalyką: jei tavo vaidmuo pasaulyje tau nepatinka, visada gali pasirašyti naują dekretą? Svarbu tik dėvėti tinkamą uniformą. Koks bebūtų atsakymas į šį klausimą, Nortonas I buvo išties geras imperatorius, jeigu miesto gyventojai ir po pusantro šimto metų apie jį kalba su skaidria šypsena veide.
Daugiau šio autoriaus istorijų galite rasti čia.
