Dabar populiaru
Publikuota: 2015 birželio 5d. 20:50

7 dalykai, dėl kurių lietuviai, lyginant su norvegais, atrodo kaip laukiniai

Vyrai su rankinėmis
Vyrai su rankinėmis

Kartą beklausydamas radiją išgirdau dainą „Monkey Tree“. Daina įstrigo mintyse ir netrukus ji jau buvo nustatyta mano telefone kaip skambėjimo signalas. Žinote, kuo ji mane sužavėjo? O gi tuo, kad joje apdainuojama Lietuva ir lietuvių gyvenimas. Lietuva – tai džiunglės, o lietuvių gyvenimas – ne geresnis nei toje dainoje apdainuojamo žmogelio, kuris miega beždžionių medyje.

Kad viskas būtų aiškiau, pasistengsiu paaiškinti. Lygiai 7 vasaras praleidau Norvegijoje. Per jas atradau 7 pastebėjimus, kurie aiškiai pasako, kad mes esame laukiniai, lyginant su norvegais. Netikit? Pasistengsiu išvardinti savo pastebėjimus.

1. Automobilio dokumentų vežiojimasis piniginėje. Tikrą lietuvį nesunku atskirti bet kurioje šalyje. Jis visada turi tašę ar bent jau storą piniginę, kurioje tilptų šūsnis automobilio dokumentų.

Tiems, kas nepagauna kampo, paaiškinu: dažnas norvegas nei nežino, kur jo automobilio dokumentai, nes paprasčiausiai jiems jų nereikia. Viskas yra kompiuteryje, tad nereikia storų piniginių ar tašių, kurios iš vyro padaro laiškanešį Pėčkiną. Mes – kaip tie džiunglių gyventojai, vis dar apsikrovę nešuliais, kurių šiame amžiuje tikrai nebereikia.

2. Kartą sėdėjau balkone, gurkšnojau alų ir man per „Skype“ paskambino geras pažįstamas norvegas. Beje, jis dar didesnis alaus mėgėjas nei aš. Sėdim, šnekam, alų gurkšnojam. Aš turiu tokį įprotį, kad visada sulankstau alaus skardinę, kad ji užimtų mažiau vietos šiukšlių dėžėje.

Kai mano skardinė buvo tuščia, ir atėjo laikas ją sulankstyti, mano draugui Frode vos akys neiškrito. Kaip tu drįsti niokoti tarą?! Juk ji kainuoja pinigus, ją reikia atiduoti perdirbimui!

Paaiškinu: Norvegijoje visos skardinės ir plastmasiniai bambaliai turi vertę, nes už juos parduotuvėje palieki užstatą, o vėliau atneši į parduotuvėje esantį aparatą ir sukišus juos į jį, atgauni pinigus.

Paaiškinau savo draugui, kad pas mus tokia sistema neveikia, pas mus vertę turi tik stiklinė tara. Neaprašysiu visos diskusijos su Frode, nes jis gana didelis filosofas, tad temą užvirė nekuklią. Jis paklausė: „Ar jūs džiunglėse gyvenate, ar 21 amžiuje? Juk tai – aliuminis, kurį būtina perdirbti ir taip tausoti išteklius“.

Fotolia nuotr./Mergaitė laiko atliekų perdirbimo dėžę
Fotolia nuotr./Mergaitė laiko atliekų perdirbimo dėžę

Veltui jam aiškinau, kad pas mus tokių aparatų, kurie priimtų skardines ar kitą tarą, verslininkai nestatys, nes jie kainuoja daug, o dėl gamtos išteklių saugojimas čia niekam nerūpi. Čia pinigai valdo, o ne moralė.

Išjuokė mane Frode, kad tikriausiai Lietuva turėtų būti didelis šiukšlynas, nes jei skardinė ar plastmasinė tara yra neapmokestinta, greičiausiai jos pilna pakelėse ir miškuose. Kas vėl yra didelė žala gamtai ir gėda šaliai. Be abejo, pas mus kažkas kažką bandė daryti įkurdami tuos eko taškus, bet naudos mažokai.

Čia pinigai valdo, o ne moralė.

Kartą išnešus šiukšles, sutikau vieną benamį, knaisiojantį konteinerį. Jis man sako: „Bachūras, duok eurą“. „Neturiu drauguži, – atsakiau jam. – Bet čia maiše yra plastmasinių ir aliuminių skardinių. Imk jas ir parduok į eko tašką.“ 

Nenoriu viso atkartoti, kaip man atšovė tas benamis, tiesiog trumpai galiu pasakyti, kad jam tai pasirodė menkas biznis. O kaip manote, ar voliotųsi pamiškėse ir pakelėse skardinės ir bambaliai, jei už juos  parduotuvėse imtų tokį patį užstatą, kaip už stiklinę tarą? Taigi, šis faktas gerai parodo, kad mes esame laukiniai lyginant su norvegais, nes ne tik nemokame perdirbti to, ką reikėtų ir privalėtume, nemokame ir mylėti savo gamtos.

O tereikėtų, kad visi verslininkai būtų įpareigoti supirkti ir perdirbti tiek plastmasinę, tiek metalinę tarą. Tokiu būdu būtų nušauti du zuikiai vienu šūviu: tausotume išteklius ir turėtume švarią gamtą, nes net jei ta tara būtų išmesta, ją mielai surinktų benamiai ir nunešę priduotų už gerus pinigus.

3. Kabinėjimasis prie rūdžių. Visi, kam teko atlikinėti privalomąją transporto priemonių techninę apžiūrą (TA), žinote, koks tai sunkus kelias. Labai dažna TA nepraėjimo priežastis, – rūdys.

Tie, kam teko pabuvoti Norvegijoje, tikriausiai pastebėjote, kad norvegų mašinos neblogai surūdiję ir tai netrukdo sėkmingai praeiti TA. Gal pastebėjote labai populiarų Norvegijoje ''rusty style''? Tai yra toks principas, kai automobilio dažai yra nušveičiami ir jis apipurškiamas vandeniu, kad surūdytų. Dažnai prie tokių automobilių dar įkomponuojamas koks nors atributas, pvz., prie stogo privirinamas surūdijęs dviratis ar karutis. Ir tokios transporto priemonės nekelia jokių audrų nei TA centrams, nei policija prie jų kabinėjasi.

Tomo Petrovskio/Tomasfoto.lt nuotr./„Rat“ stiliaus „Volkswagen Golf“
Tomo Petrovskio/Tomasfoto.lt nuotr./„Rat“ stiliaus „Volkswagen Golf“

Ar bent bandote įsivaizduoti tokią transporto priemonę pas mus Lietuvos gatvėse? Įsivaizduoti gal ir galima, bet savininkas turėtų būti labai turtingas, nes baudų nemažai užsidirbtų. Tai ar sutinkate, kad mes vis dar gyvename džiunglėse?

4. Eismo reguliavimas. Nors iš Lietuvos jau pabėgo daugiau nei vienas milijonas žmonių, gatvės sausakimšos nuo automobilių. Ir spūstys susidaro tokiose vietose, kur jų tiesiog neturėtų būti, pvz., greitkelyje Kaunas – Klaipėda, priešais „Megą“. Visiškai nesutinku, kad dėl to kalta „Mega“. Juk yra po dvi juostas kiekvienai krypčiai.

Ar matėte, kokie greitkeliai Švedijoje ir Norvegijoje? Ten dauguma greitkelių iš viso turi 3 juostas – 1 juosta vienai krypčiai, kitos dvi – priešingai. Kas kelis kilometrus situacija keičiasi, ir ten, kur buvo viena juosta, atsiranda dvi, o ten, kur buvo dvi, belieka viena.

Kur mūsų eismo priežiūros specialistai žiūri? Ir iš viso – ar tokie yra? 

Ir niekada per visą savo ilgų metų važinėjimą per šias šalis neteko atsidurti spūstyje. Tiesa, vieną kartą teko, kai tunelyje įvyko baisi avarija. Tada gal 20 minučių teko laukti, kol pašalins kliūtis nuo kelio.

Kas būtų pas mus tokiu atveju? Lauktume dieną ar dvi? Čia nenuostabu, kad firmos, kurios gauna pinigus už tai, kad, tarkime, valys sniegą, jo nevalo, nes sako, kad joms nepriklauso tai daryti.

Kur mūsų eismo priežiūros specialistai žiūri? Ir iš viso – ar tokie yra? Atsibodo valandų valandas praleisti spūstyse, kur jų paprasčiausiai neturėtų būti. Tai argi mes ne džiunglėse gyvename? Tik džiunglėse gali įvykti neįmanomi dalykai, kurie vyksta mūsų keliuose...

5. Absurdiška teismų sistema. Ar teko girdėti apie senuką, kurį tampė po teismus verslininkai, nes jis neva pavogė maišelį iš parduotuvės už 30 centų? Ar teko girdėti apie vyrą, kuris pirko pirkinių už 800 litų ir netyčia į kišenę įsidėjo tušinuką, kuriuo užbraukinėjo prekes savo sąraše? Ar ne absurdas, kad mūsų teismai dirba dėl tokių menkniekių?

Teismo nuotr./Teisėjo ženklas
Teismo nuotr./Teisėjo ženklas

Tie, kam teko būti Norvegijoje, tikriausiai pastebėjote, kad pardavėja klausia, ar jums reikia maišelio. Jei jūs atsisakėte, o vėliau besikraunat prekes persigalvojote, tai jį visada gausite už dyką. Dėl centų niekas nedaro tragedijos, be to – parduotuvė taip gauna gerą vardą.

O pas mus net teismai dirba dėl 30 centų žalos. Ar ne Afrika?

O pas mus net teismai dirba dėl 30 centų žalos. Ar ne Afrika?

6. Garantinis aptarnavimas. Jei lygintis su Norvegija, tai iš viso manau, kad tokio dalyko kaip garantinis aptarnavimas mes neturime. Kažkokias užuomazgas, bet nieko panašaus į Norvegijos modelį.

Kad labai neišsiplėsčiau, pateiksiu du pavyzdžius. Prieš 5 metus Norvegijoje pirkau kompiuterį. Po metų jis man pradėjo strigti. Nunešiau į parduotuvę ir jau buvau susitaikęs su mintimi, kad teks kokią savaitę ar dvi pagyventi be jo.

Nunešus į parduotuvę, tuoj pat atėjo specialistas ir pasikvietė pas save į kabinetą. Įjungė testavimą, ir po 30 minučių gavau naują kompiuterį, nes paaiškėjo, kad problema standžiajame diske.

Pernai parduotuvėje Kaune pirkau kompiuterį, kuris strigo, persikrovinėjo vos parsinešus namo. Nunešiau į parduotuvę, laukiau 3 savaites, nes neva jį siuntė gamintojams. Grąžindami davė popierius, kuriuose aprašyta, kad neva keitė bevielio ryšio plokštę ar kažką panašaus.

1 savaitę kompas veikė be priekaištų ir tuomet vėl pradėjo strigti. Vėl nešiau, vėl laukiau kelias savaites, tada grąžino ir pasakė, kad problemos nerasta. Nešiau į privačią įmonę, kuri nustatė, kad kietasis diskas stringa. Nešiau vėl į garantinį, vėl nieko nepešiau, nes jiems netiko tos firmos išrašas, kadangi tai nebuvo „Sony“ atstovybė.

Trūko kantrybė, kreipiausi į vieną pažįstamą žurnalistę, kurios skambutis į parduotuvę sutvarkė bėdą. Pagaliau galėjau gražinti kompiuterį ir atgavau pinigus. Tai ar ne džiunglės?

Sunkiai sekėsi šnekėti džiunglių kalba, bet pavyko. Grąžino man pinigus. Bet kokius džiunglių takus teko praminti, kad įrodyčiau savo tiesą...

Kitas labai geras pavyzdys – įrankių garantija. Norvegijoje pirkau elektrinį pjūklą, kuris po kelių savaičių sugedo. Parduotuvėje iškart gavau pasiūlymą: atgauti pinigus arba pasiimti naują pjūklą.

Lietuvoje pernai įvyko panaši situacija. Nusipirkau siaurapjūklį, kuris sugedo tą pačią dieną. Sudegė... Nunešiau į parduotuvę ir pabrėžiau, kad man verkiant reikia įrankio dabar, o šio įrankio yra aiškus gamyklinis defektas.

Deja, deja, bet pasakė, kad ekspertai apžiūrės ir per 2 savaites mane informuos apie eigą. Ką darysi, tą dieną turėjau pirkti dar vieną siaurapjūklį.

O po dviejų savaičių, kai gavau atsakymą, kad ekspertai nustatė, jog siaurapjūklis turėjo gamyklinį defektą ir jie man duoda naują siaurapjūklį, turėjau verstis per galvą, kad karaliams iš beždžionių medžio įrodyčiau, kad man nereikia dviejų tokių pačių įrankių.

Rodžiau pirkimo kvitą, kad tą dieną, kai įrankį pristačiau į parduotuvę, pirkau tokį pat įrankį. Kam man du tokie patys? Sunkiai sekėsi šnekėti džiunglių kalba, bet pavyko. Grąžino man pinigus. Bet kokius džiunglių takus teko praminti, kad įrodyčiau savo tiesą...

7. Pasiutę šunys. Ar teko girdėti tokį posakį, – koks šeimininkas, toks jo augintinis? Jei šeimininkas – beždžionė, tai ir jo augintinis tikriausiai bus ne ką labiau išprusęs. Jei šeimininkas – žmogus, tai ir augintinis bus apdovanotas intelektu.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./„Sos gyvūnai“ prieglaudoje
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr.

Per visus Norvegijoje praleistus metus neteko matyti šuns, kuris būtų su antsnukiu. O gegužės 17 dieną, kai norvegai plūsta į gatves švęsti savo nepriklausomybės šventės, labai dažnas jų su savimi pasiima ir savo šunį. Be abejo, be antsnukio. Ir niekas nebijo, niekam nekliūna, niekas nesipiktina. Visi laimingi, šunys ramūs...

Tikiuosi vieną rytą nubusti ir pamatyti miestą, kuriame vaikšto žmonės, o ne beždžionžmogiai. 

Grįžkime į Lietuvą... Čia vaizdzelis nikoks, kaip pasakytų Viktoras. Šunys kanda, žmonės jų bijo, gyvūnai kankinami antsnukiais... Kur bėda, mielieji? Kodėl pas mus kitokie šunys? Gal mes dar nedaug pažengėm iš beždžionės virsdami į žmogų? 

Bet kokiu atveju, aš grįžau į savo džiungles, įsitaisiau beždžionių medyje ir tuoj eisiu miegoti. Tikiuosi vieną rytą nubusti ir pamatyti miestą, kuriame vaikšto žmonės, o ne beždžionžmogiai. 

Naujienų galite įkrauti skaitytojų naujienų portale ikrauk.lt, siųsti el. paštu 15min@15min.lt arba parašyti per „Facebook“ paskyrą štai čia.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt