Kiekviena mūsų diena prasideda tuo pačiu, visiems puikiai pažįstamu ritmu ( išskyrus šeštadienius/sekmadienius, kuomet po audringo vakarėlio rytas iš esmės keičiasi). Nesvarbu, koks mėnuo ar metų laikas. Tai tarsi nematomais kerais užburtas ratas, iš kurio nepabėgsi, kad ir kaip norėtum ir stengtumeisi. Kaskart pramerki pavargusias akis, pagraibomis išjungi žadintuvą, kuris spiegia kaip saldainio negavęs vaikas. Sunkiai pakyli iš lovos ir instinktyviai keliauji link vonios.
Kokia gi kelionė be sunkumų ir išbandymų. Pakeliui, žinoma, užkliūni už tos pačios lovos krašto, numeti ant stalo likusius maisto likučius. Paskui paleidi seriją keiksmažodžių, taip tikėdamasis išsilieti ir numalšinti pyktį. Kartais tai padeda. Bent jau man. Apskritai, nereikia savęs riboti ir slopinti. Tada ir gyventi pasidaro linksmiau, ir viduje jauti kažkokią palaimą, pasitikėjimą savimi. Neveltui sakoma, jog kuo garsiau šauksi, tuo daugiau vilties, jog būsi išgirstas. Žinoma, tai nereiškia, kad gali ir turi teisę šūkauti kaip kvailys ar juodašiknis „komikas" iš amerikoniškų filmų, prasegtomis kelnėmis ir surauktą užpakalį primenančiu veidu... Na, bet šįkart aš ne apie tai, viskam savas laikas.
Norėčiau grįžti prie mūsų atskaitos taško, šiuo atveju, vonios. „Veiksmas" vonioje trunka ne ilgiau 5-10min (aišku, moteriškės turėtų padauginti iš trijų ). Kaip puiku, kad pas mane yra šilto vandens ir jo nereikia riboti , galiu vartoti kiek širdis geidžia ir sąžinė leidžia (vidurinis pirštas Jums, pensininkams, ir kitiems užsispaudusiems popieriaus vergams). Nesakau, kad taupyti yra blogai, tačiau viskam turi būti saikas ir ribos. Juk į grabą neįsidėsi to, ką prakaitu ir krauju užgyvenai per tą akivaizdžiai skurdų ir paliegusį gyvenimą. Turtus reikia švaistyti, tam jie ir skirti. Gyvenimas per trumpas, niekada nežinai kada nutrūks tas siūlas, ant kurio viskas laikosi... Kita stotelė - virtuvė. Puodelis karštos kavos ar arbatos, sumuštinis ar bandelė, ir siela sušyla ir skrandis nebedainuoja operos. Ką gi, metas plaukti į nepažįstamus vandenis. Gyventi juk reikia...
