Gruodžio 3-iąją minima Tarptautinė neįgaliųjų dieną. Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, neįgalus yra maždaug kas dešimtas žmogus. Tačiau man nesinori kalbėti apie skaičius ir sunkumus, kuriuos patiria neįgalieji. Šiandien, neįgaliųjų dieną, labai norisi pasidalinti mintimis apie grožį. Ne apie jaunas manekenes ar kolekcijų pristatymus, ne apie naują kosmetikos liniją. Apie kitokį grožį - tokį, kurio jokios priemonės nenuvalys. Su juo vieną vasarą mane supažindino neįgalūs vaikai.
GROŽIS - TAI PASLAPTIS. Kai pirmą kartą susitikau su neįgaliais vaikais vasaros stovykloje, jie visi man pasirodė nepaprastai įdomūs. Vieni drąsiai leidosi į pažintį ir pasakojo apie save, kiti droviai tirdavo dar nepažintą aplinką. Lygiai taip pat stebėjau ir aš: kiekvienas atrodė kaip dar neskaityta pasakų knyga, talpinanti lobius, neįmanomas užduotis ir žinoma, herojus. Štai, Laimos pasakoje kasdien puotaujama valgant tik bulvių košę, o Augtumo pasakų šalyje dažniausiai lyja muilo burbulais. Ilgainiui ir pati ėmiau jaustis kaip Alisa stebuklų šalyje: kiekvienas čia nustebindavo kažkuo gražaus ir gal kiek neįprasto. Bendraujant su neįgaliais vaikais pažinau keisčiausių ir įdomiausių dalykų, tačiau jie visada išlikdavo šiek tiek paslaptingi.
GROŽIS - TAI ENERGIJA. Specialiais įtvarais judantis Sauliukas nelaukė, kol prie jo prieisiu. Nuo gimimo stuburo išvaržą turintis devynmetis pirmas prisistatė ir pasakė man klasišką komplimentą. Visi aplinkiniai stovykloje jautė užkrečiančią Sauliaus energiją. Jis pirmas imdavosi veiklos, ragindavo kitus prisidėti ir nieko nebijoti. Tai jis, neįgalus vaikas, išmokė mane plaukti ir nebijoti vandens. Po daugelio metų aš vėl drąsiai plaukiojau. Kodėl? Tiesiog jo gražiai energijai atsispirti labai sunku. Saulius man įrodė, kad viskas įmanoma.
GROŽIS -TAI NUOŠIRDI ŠYPSENA. Ar įsivaizduojate kokia šypsena lydi tą, kurio sunkiai valdomos rankelės pirmą kartą nupiešia didelį spalvotą piešinį? Neapsakomai šilta ir tikra, ji tokiais atvejais papuošia visus esančius šalia. Na, o pačius godžiausius grožio ieškotojus pirmiausia atvesčiau prie mamos, pamačiusios taip ilgai lauktą savo neįgalaus vaikelio šypsnį.
GROŽIS - TAI ŽIBANČIOS AKYS. Kiekvieną kartą, kai susitinku su Algiuku, jo akys mane pasveikina. Mažasis mano draugas nelabai gali apkabinti ar pabučiuoti. Bet akimis tai daro daug daug kartų. Jos nepaprastai žiba, kai kalbamės apie gražius dalykus. Mano draugas supranta ir vertina grožį. Jo didelės akys visada pripildytos gyvenimo grožio.
GROŽIS -TAI ŠVELNUMAS. Įsitikinau, jog neįgalūs vaikai nepalieka galimybės būti piktu ar šiurkščiu. Jų trapumas padeda skleistis aplinkinių švelnumui. Šiltas žvilgsnis, geras žodis ir prisiglaudimas - paprasčiausias būdas tapti jų draugais. Tai atsakymas visiems abejojantiems ar bijantiems. Visiems, nežinantiems kaip bendrauti su „kitokiu" vaiku. Būkite švelnūs ir išvysite trapiausius grožio žiedelius.
GROŽIS - TAI MEILĖ GYVENIMUI. Šitai jaučia kiekvienas, susidraugavęs su neįgaliu vaiku.
