Dabar populiaru
Publikuota: 2012 vasario 12d. 11:45

Apie pilietiškumą, kūrybiškumą ir kitus žodžius

Įkrauk reporterio nuotrauka /

Praėjusią savaitę VU TSPMI atšventė jubiliejų, o studentai gavo progą pažiopsoti į daugybę iškilių asmenų, besisukančių politikos pasaulyje. Džiugu, kad iškilūs asmenys prisijungė prie organizuojamų diskusijų, kuriose ir studento žodis galėjo nuskambėti. Klausimas tik, ar tas žodis buvo išgirstas.

Praėjusią savaitę VU TSPMI atšventė jubiliejų, o studentai gavo progą pažiopsoti į daugybę iškilių asmenų, besisukančių politikos pasaulyje. Džiugu, kad iškilūs asmenys prisijungė prie organizuojamų diskusijų, kuriose ir studento žodis galėjo nuskambėti. Klausimas tik, ar tas žodis buvo išgirstas.

Viena pirmųjų diskusijų su „pačiais pačiausiais“ – A. Kubiliumi, A. Zuoku, A. Gelūnu, J. Karosu, G. Steponavičiumi – sukosi apie temą, kurioje kiekvienas save gerbiantis politikas turi labai svarų žodį. Hipotetiniai planai apie tai, kaip turėtų atrodyti, tiksliau, mąstyti, ateities visuomenė ir pilietis. Raktiniai šių planų žodžiai – kūrybiškumas ir pilietiškumas. Pilietiškumą reiktų privesti prie pilietinės visuomenės, šitas terminas populiaresnis (pilietiškumą galima kaip nors pritempti prie patriotiškumo, o čia jau pavojinga zona, gali draugams iš ES nepatikti). Aišku, skamba viskas gražiai, bet užtenka užsimiegojusio studento klausimo, o kas svarbiau – pilietiškas ar kūrybiškas žmogus – ir atsakymas pasiklysta sudėtinguose išvedžiojimuose. Taigi, po ilgos įžangos pagaliau pristatomas šio straipsnelio tikslas – iš eilinio studentėlio perspektyvos žvilgtelėti, kas tas kūrybiškumas, kas ta pilietinė visuomenė, ką su abiem daryti ir kaip toliau gyventi.

Remiantis iškilių asmenų nuomone, kūrybiškumas ir pilietinė visuomenė vienas kitam netrukdo, priešingai, yra vienas kitą papildantys ir labai sveikintini dalykai. Kūrybiškas žmogus gali susigalvoti pats sau algą ar mokesčius, išrasti naują iDalyką ir net iš kokios Garliavos paleisti dirbtinį Žemės palydovą. Pilietinės visuomenės narys (tas pats kūrybiškas žmogus) visada eis balsuoti, neburnos piktai Delfi komentaruose prieš valdžią, o imsis geriau kokios peticijos rašymo. Ir ne emigruos, o kreipsis į savo teisėtai išrinktą atstovą (vieną iš 141) ir raportuos apie tai, kad reikia gerinti situaciją. Taigi, panašu, kad raktas į tobulumą sutelpa šiose dviejose sąvokose. Bet studentai linkę ginčytis.

Pradėkime nuo pilietinės visuomenės. Atmetus verkšlenimus, kad Lietuvoje jos nėra (o Vakaruose tai apsčiai, kaip kokių socialinių išmokų, saulės, šilumos ir pigaus benzino) ir niekaip neatsiranda, nelabai aišku, kaip ta visuomenė turi atrodyti. Tobulas variantas turbūt būtų Sąjūdis – tauta, sugebėjusi mobilizuotis ir nuversti netinkamą režimą taikiu būdu – bet dabar tokio masto pilietiškumo judėjimas būtų katastrofiškas. Reiškia, netinka. Visgi, žiūrint iš filosofinės perspektyvos, pilietinė visuomenė turėtų būti kolektyvinis darinys, sugebantis iškelti bendrą interesą, kuris pagerintų situaciją valstybėje. Čia kaip koks nemokamas patarėjas Seimui, kaip patobulinti įstatymus. Pagrindinė tos pilietinės visuomenės ypatybė – nesavanaudiškumas (įsidėmėkit šitą raktinį žodį). Visi lygūs, visi nori geriausio. O geriausias nustatomas pagal tai, ko nori didžiausias žmonių kiekis. Juk demokratija pas mus.

Tada bandom apibrėžti kūrybiškumą. Paprastai žiūrint tai – normų nepaisymas. Kūrybiškas žmogus ir iš sąvaržėlės sugalvos ką padaryt. Visgi, kūrybiškumas yra individualizmo pabrėžimas, o tai jau logiškai prieštarauja kolektyvizmo idėjai (kas turėtų būti ta pilietinė visuomenė). Liberalizmo idėjų palytėtas individas gali būti labai kūrybiškas, bet tuo pačiu ir labai savanaudis – individas yra gėris sau pačiam, ir nieko svarbesnio už jį ir jo interesus negali būti. Aišku, po šios mano minties skaitantis asmuo turbūt jau piktai burba, kad pilietinė visuomenė – kaip kokie sraigteliai, kam čia reikia. Va, kūrybiškas žmogus kaip užsimos, ir sugalvos kokį iDalyką. Ir visiems galų gale geriau pasidarys. Tik nereikia pamiršti, jog individualizmo skatinimas suskaido visuomenę ir kiekvienas tampa sau autonomiškas karaliukas, kuriam normos – nė motais. Tikintiems, kad individualizmas suveikia pilietinės visuomenės naudai ir kišantiems Vakarų pavyzdį, galima pabaksnoti į realias to išraiškas. „Occupy Wall Street“ labai tinkamas. Gauja individų, labai kūrybiškų ir labai norinčių pokyčių, o jų interesai – patys svarbiausi. O kad interesų nesiseka įgyvendinti, kalta nekūrybiška valstybė. Ir su šiuo pavyzdžiu mes prieiname prie paties svarbiausio dalyko – kodėl taip nutinka.

O atsakymas paprastas – nes liberalizmo aklas taikymas iškeliant individualius interesus sunaikina normas. Iki gyvo kaulo įkyrėjusi frazė, jog negali būti laisvės be atsakomybės, čia dar kartą gali būti priklijuota. Bet nebus. Problema ta, kad visuomenės atomizavimas (skaidymas į mažyčius karaliukus) Vakaruose prasideda kartu su išsilavinimu – darželiais, mokyklomis. Ir pas mus norima sekti šiuo pavyzdžiu – Švietimo ir Mokslo Ministerijoje sklando idėja, kad, pavyzdžiui, istorijos mokymasis – paties vaiko reikalas. Jis turi atrasti istoriją iš savo vertybinės perspektyvos. Bet kadangi liberalizmas vertybes nutrina, lieka istorijos mokymasis iš savo asmeninės perspektyvos. Kuo tai gali baigtis? Jakobinų revoliucija galbūt ims atrodyti labai pažangi, Hitleris su Stalinu – labai rezultatyvūs vadovai, o galbūt istorijos mokymasis bus paliktas asmeninei savišvietai. Juk taip kūrybiškiau. Užaugusi karta galės dėvėti moksliuko akinius ir apsimesti, jog viską puikiai supranta, nes atsakymą gali „išgūglinti“. Arba pasiklausti tokių pačių Facebook draugų.

Jeigu vis dar skaitote iki šios pastraipos, nuoširdi studentiška nuostaba, nes paprastas lietuvis – tikras individualistas liberalas, kuriam kišimasis į jo galvelės sraigtų veiklą – šventa karvė. Visgi, reikia trumpai reziumuoti, ką veikti su visuomene, kūryba, vasario 16d. ir istorijos egzaminais. Ogi nieko. Paprasčiausiai nieko. Istorijos mokymasis pas mus tikrai neblogas, nei vieno būsimo kūrybinio genijaus gabumų nepribaigė. Greičiau priešingai. Ir pilietinė visuomenė atsiras, jei tik po tų istorijos pamokų vaikai ims bent kiek suvokti elementarų priežasties ir pasekmės dėsnį (ką išrinksi, tas ir sėdės). Ir vasario 16d. gal neatrodys tik šiaip laisvadienis. Tad gal nereikia taip įnirtingai plakti lietuvių už kūrybiškumo ir pilietinės visuomenės trūkumą. Mūsų vaikai bent už anglus tai protingesni.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt