Kas tai yra ir kurgi randasi tavo Tėvynė? Kam ji reikalinga, su kuo ji ,,valgoma" ir ką gi ji reiškia, kiekvienam iš mūsų? Ar tai šalis, kurios pievose leidome vaikystę, kurios kalba tariame gražiausius žodžius? O gal atvirkščiai? Tai tik žodis, kuriam dabartinis suegoistiškėjęs lietuvis jaučia panieką? Pritarsiu Dž.Kenedžio žodžiams „Neklausk, ką tau davė Tėvynė, geriau paklausk, ką tu jai gali duoti".
Ir man įdomu, kodėl pamiršome brolių kruvinas aukas ir griebiamės lengviausio bei absurdiškiausio kelio - teršiame, „lojame" vieni ant kitų, spjaudome ant valstybės, dėl kurios mūsų protėviai tiek kovojo. Kodėl patriotizmas blėsta greičiau, nei gimsta naujas lietuvis, ir ką gi pasakytų mūsų protėviai?Ar negėda mums būtų pažiūrėti jiems į akis? Yra asmenų, kuriems Lietuva tai tik standartiškas trjų milijonų žmonių skaičius pasaulio gaublio žemėlapyje, bet tik ne man. Tariant Lietuvos vardą širdis krūtinėje sudreba. „Myliu savo tėvynę, tai oras, kuriuo kvėpuoju",- kaip pasakytų A Fedejavas. Juk tėvynė tau duoda viską, ko gali norėti išprusęs žmogus: laimingą vaikystę, jaukius namus sugrįžtant iš svetur, kalbą, galimybę tobulėti, duoda ąžuolų pavėsį karštą vasaros dieną.
Kaip Justinas Marcinkevičius yra pasakęs, „prie knygos, prie savo kalbos ir rašto lenkiamės lyg prie šventosios ugnies: tiktai augdami auginame ir augame". Turėdami žodžio laisvę, turime ir galimybę kurti kitokią - geresnę aplinką savo šalyje. Juk žodis- didžiausias ginklas, be jo nebūtų ir žmogaus. Juo gali užglostyti senas nuoskaudas ir tik juo gali atverti naujas žaizdas. Todėl Lietuva sukūrė mus kaip asmenybes, o savo ruožtu, mes kuriame jos ateitį. Nes viskas priklauso tik nuo žmonių, iš dangaus sprendimai dėl šalies ateities juk nenukrenta. Tavo šalis, tai tarsi neišdirbtas laukas, ir jei nori, kad jis tau sužydėtų, turi beatodairiškai stengtis ir dirbti. Tik tada pamatysi rezultatą, kuris džiugins visą gyvenimą.
Suvakarėję lietuviai dažnai pamiršta dvasines vertybes. Dažnai pamiršta apie pareigą Tėvynei. Partizanas L. Baliukevičius savo dienoraštyje rašė: „Geriau žūti čia, garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrentant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę žiūrėti į akis, nes savo Tėvynės neapleidom". Jis, matyt, apsiverstų karste pamatęs dabartinį emigruojančiųjų skaičių. O jam paklausus, kodėl, nerasčiau tinkamų ir svarių argumentų paaiškinti. Juk karo nėra, kraujo neliejame, nebadaujame, o ir negyvename atšiauriausiomis sąlygomis. Tiesa, ekonomine prasme gal ir nepirmaujame pasaulio reitinge, nesimaudome piniguose, nemiegame karališko dydžio lovose, bet ir jie, didieji patriotai, to neturėjo! Juos Tėvynė užgrūdino kovoti, o kovodami pasiekė tai, ko labiausiai troško jų širdys - laisvę!
Manau, kad tai puikus įrodymas, kad tarp šalies ir jos gyventojo visada buvo ir bus kažkoks antgamtiškas ir žodžiais nepaaiškinamas ryšys. Sėkmės formulė yra labai paprasta: vien dvasiškai palaikydami vieni kitus galime sukurti geresnį rytojų. Jis geresnę žmonių nuotaiką, o pastaroji motyvuoja kokybiškai dirbti.Kokybiškas darbas lygus kylančiai ekonomikai. O jos nebūvimas dažniausiai ir įvardijamas kaip visos šalies yda. Jei būsi atsidavęs ir geras pilietis, tai ir aplink esantys žmonės tau padės pasiekti svajonių Lietuvos tikslą.
Vilties ir motyvacijos stengtis dėl Lietuvos neturėtume semtis iš svetur. Neturėtume maskuoti atšiauriais žodžiais savo jausmų. Turime kalbėti atsirinkdami žodžius, ir bet kokio mėšlo neskleisti viešai. Turime patys paimti valdžią į rankas, o ne patikėti ją politikos žmonėms. Kąsdami į ranką iš kurios valgome, šiukštu nieko gero nepasieksime. Tik jei pradėsime žiūrėti į savo sąžinę, savo ,,dėmes" vietoje baksnojimo, galėsime suprasti, kokios tikrosios mūsų šalies ydos. Jei tik susivienysime, tapsime atlaidesni ir išmoksime savo klaidų nekartoti, suprasime, kad ne kas kitas, o tik patys žmonės kuriasi terpę kurioje gyventi, kuria Tėvynės ateitį.
