TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Atominė pasaka be galo

Nuotraukos pavadinimas
Nuotraukos pavadinimas
Šaltinis: 15min
0
A A

Kartą senais senais laikais viename upės slėnyje apsupta gražių kalnų snieguotomis viršunėmis buvo tokia maža karalystė, Tuva vadinama. Žmonės šioje karalystėje buvo malonūs ir...

Kartą senais senais laikais viename upės slėnyje apsupta gražių kalnų snieguotomis viršunėmis buvo tokia maža karalystė, Tuva vadinama. Žmonės šioje karalystėje buvo malonūs ir geri, nors vienas apie kitą truputį kitaip galvojo. Pagrindinis jų užsiėmimas buvo sunkiai dirbti ir pirkti. Pirko jie viską dviejuose karalystės turguose, kurių pavadinimai buvo „Akcija“ ir „Nuolaida“. Taip pat šios karalystės žmonės mėgo stiprią girą, nuo kurios dažnam susisukdavo galva ir jie neberasdavo savo namų. Valgė jie daugiausia obuolius nuo milžiniškos obels, kuri čia buvo pasodinta tais užmirštais laikais, kai Tuvą buvo užgrobę troliai iš už anapus slėnio rytinių kalnų.

Tuvos karalystė gyveno laimingai ir darniai, kol vieną pavasarį ėmė ir nebepražydo šią karalystę maitinanti obelis. Karalystės žmonės buvo įspėti seno žynio, kad taip nutiks vieną gražią dieną, ir reikia galvoti kaip reiks išgyventi be šios obels, bet žmonėms mažai nerimavo dėl to, kol obelis vis dar žydėjo ir nešė derlių. Kai obelis nustojo žydėti, žmonės išsigando, ką reiks dabar daryti. Vieni galvojo, gal kartais ta obelis pradės žydėti kitą pavasarį. Jie šaukėsi dievų prašydami jų pagalbos, bet obelis taip ir liko be lapų ir žiedų. Po metų karalystės žmonės nusivylė dievais ir suvalgė savo visas obuolienių bei obuolių kompotų atsargas. Vienintelis jiems kitas žinomas maisto šaltinis buvo ropės ir burokai. Bet problema, kad šie augo pas trolius, kurie reikalavo gražių ir nekaltų mergelių mainais už tas daržoves. Sukandę dantis ir su dideliu skausmu karalystės žmonės vykdė tokius mainus, nes kitos išeities tiesiog nematė. Tačiau vieną dieną karalystės gyventojai nusprendė, kad taip daugiau gyventi nebegalima. Visiems širdys tiesiog plyšo dėl prarastų gražiausių mergelių. Paskyrė jie užduotį savo dviems narsiems riteriams surasti karalystei kitą maisto šaltinį. Tie drąsus riteriai buvo Bilius ir Kmokas.

Bilius buvo tos senos kariaunos narys, kuri įveikė trolius ir išvadavo kadais karalystę, o Kmokas pasižymėjo kovoje su laukiniu liūtu, kuris vieną kartą buvo įsisiautėjęs karalystėje. Šiais drąsiais riteriais Tuvos žmonės pasikliovė ir tikėjo dėl jų gerų darbų praeityje ir dėl to, kad patys riteriai gyrėsi galėsią išvaduoti karalystę iš jos bėdų. Drąsieji riteriai išjojo link slėnio vakarinių kalnų pusėje. Ilgai keliavo jie ta kryptimi. Perbrido jie daug pelkių ir perlipo daug skardžių, kol vieną dieną pasiekė kalnų viršūnes. Kitoje kalnų pusėje jie pamatė didžiulį ežerą, ir kadangi buvo ištroškę ir prakaituoti, pasuko link jo.

Šis ežeras buvo nepaprastas. Jo viduryje buvo sala, kurioje buvo nuniokoti ir sausi medžiai, ir joje gyveno žmogėdra slibinas vardu Tachi. Narsieji riteriai buvo girdėję apie šią salą ir jos pavojus, bet nusprendė, kad tie pavojai jiems negresia. Įsibrido jie į vandenį ir pradėjo maudytis. Tuo metu priplaukė Tachi slibinas. Jis galvojo juos iškart suryti, bet pamatė, kad jie su šarvais tai nusprendė šiek tiek palaukti – gal jie kartais tuos šarvus nuspręs nusiimti besimaudydami. Paskutinį kartą kai Tachi buvo surijęs keletą šarvuotų riterių, tai jam po to buvo sustojęs virškinimas ir smarkiai pūtė vidurius. Labai nemalonus prisiminimas.

Belūkuriuodamas slibinas išgirdo, su kokiomis problemomis susidūrė Tuva, ir kokiu tikslu riteriai vykdo savo kelionę. Visa tai išgirdęs slibinas Tachi sumąstė, kad geriau neryti tų riterių – nekoks skonis jų su tais šarvais. Sumąstė jis, kaip daugiau naudos prasimanyti. Pasivertė jis nepaprasto gražumo siauraake gražuole ir išniro iš vandens priešais pačius riterius. Riteriams nuo tokio vaizdo kojas pakirto – juk tiek dienų jie nieko daugiau nematė kaip tik brūzgynus, kraugerių vabzdžių krūvas ir uolas. Iškart abu įsimylėjo gražuolę. Kiek atgavę žadą riteriai ėmė kalbinti gražuolę ir žarstyti komplimentus. Bet ši gražuolė pasakė riteriams, kad viską girdėjo, ką jie kalbėjo ir labai nori padėti. Ji pasiūlė riteriams atvesti čia savo karalystės žmones, ir ji duos jiems pigių ir saugių obuolių kiek tik nori. Kai jie tai padarysią, tai ji bus jų. Nuo to momento riteriai jokio kito savo kelionės tikslo nebematė – tik kaip išpildyti šio „puikaus“ pasiūlymo sąlygas.

Pakerėti slibino apgavysčių jie tarsi ant sparnų pardūmė namo ir surinkę visus „Akcijos“ turgaus aikštėje pareiškė, kad dabar visi turi persikelti už tų kalnų, ir tada jie gyvensiantis kaip pasakoje – turėsią begalę saugių, pigių ir ekologiškų obuolių. Su didelių entuziazmu pasakojo riteriai, kaip visiems ten bus gerai, aišku, reiks truputį pakentėti, kol ten nusigaus per kalnus. Visa tai išgirdę žmonės pradėjo džiūgauti ir švęsti. Bet čia prabilo toks jaunas piemuo, kurio vardas ir pavardė buvo Sveikas Protas. Jis pirmiausiai paklausė riterių įvairių klausimų, tokių kaip: ar riteriai matė tuos obuolius, kiek iš tiesų reiks už juos mokėti,  kur dingo ten gyvenęs Tachi slibinas? Riteriai į tai atsakymų neturėjo, bet pasimesti dėl to net nežadėjo. Jie išjuokė Sveiką Protą, kad šis esąs tik piemuo, nieko nesupranta ir tik kvailiai gali klausyti ne jų, o Sveiko Proto. Kai jaunasis piemuo ėmė daugiau klausinėti, riteriai apkaltino jį esant užsimaskavusiu raudonuoju troliu, kad tik šie troliai gali nenorėti tokios laimės Tuvos karalystės gyventojams ir kad tik raudonieji troliai galėtų abejoti jų riterių sprendimais. Bet ir šitai jauno piemens nesustabdė. Ėmė jis pasakoti visiems, kad yra girdėjęs iš kitų karalysčių piemenų, kuriuos kartais sutikdavo kalnuose paklydusius per rūkus, esą gyventojai maistą sugeba patys pas save užsiauginti. Girdėjo jis apie tokią Nijos karalystę, kur žmonės aukštas pupas augina ir apie tokią Tijos karalystę, kur rabarbarais apsėja laukus, ir apie Dijos karalyste, kur augina skanias bulves. Dar girdėjo, kad už jų slėnio ribų žmonės nemėgsta obuolių, kadangi obelys dirvas nualina ir daugiau jose niekas nebeauga. Be to, jis taip pat girdėjo, kad ten, kur juos nori nuvesti, vis dar gyvena žmogėdra slibinas, ir jis įvairiomis gudrybėmis stengiasi kuo daugiau žmonių pas save prisivilioti, kad galėtų juos suryti.

Visų šitų kalbų besiklausant karalystės žmonėms visai protai susisuko, nebesuprato kas čia teisybė, o kas ne. Sveikas Protas dėstė savo mintis aiškiai, tačiau riteriai – juk ne piemenys, ir jais tikėti labiau norėjosi. Visgi nieko jie aiškaus ir pagrįsto karalystėms žmonėms taip ir nepasakė, tik kad jie pasitikėtų riteriais ir darytų, kaip jie sako. Taigi, karalystėje įsivyravo visiškos abejonės, kaip čia toliau daryti. Žmonės pradėjo ginčytis vienas su kitu, net ir įsikarščiuodami. Po ilgų ginčų savaičių jie nusprendė, kad taip toliau nebegalima ir reikia pagaliau apsispręsti. Nusprendė, kad reikia pasinaudoti senu papročiu, kuris buvo naudojamas ankstesniais laikais išsklaidyti karalystėje kilusias abejones. Tas senas paprotys buvo uždegti laužą ir žiūrėti, į kurią pusę pirmas dūmas nueis  - to ir bus tiesa. Taip žmonės ir padarė.

Žinoma, Bilius ir Kmokas labai nenorėjo viską spręsti dūmo papročiu, tačiau karalystės gyventojai nusprendė būtent taip išsiaiškinti savo nesutarimus ir abejones. Biliui ir Kmokui liko tik melstis Čekui – dievui, atsakingam už vėjo kryptį. Tačiau tai nepadėjo. Uždegus laužą pirmas dūmas pasuko į Sveiko Proto pusę. Išsisklaidžius dūmams ir užgesus laužui, karalystės žmonėms tapo aišku, kad Bilius ir Kmokas jų toliau negali vesti. Nusprendė, kad jiems reikia kitų riterių, kurie išspręstų karalystę ištikusiais nelaimes. Nusprendė jie, kad Vičius – riteris, kuris aktyviausiai pritarė dūmo papročio surengimui – bus tinkamiausias kandidatas išspręsti jų problemas.

Vičius, nors viešai ir abejojo Biliaus ir Kmoko pasakojimu, iš tiesų pats troško tos nuostabios  mergelės, kuri laukė už vakarinių kalnų. Jis buvo slapčia išgirdęs Biliaus ir Kmoko pokalbius apie ją, jos gražias akys ir įspūdingą figūrą. Vičius nesiruošė ko nors sėti savo karalystėje ar klausyti Sveiko Proto. Jam labiausiai rūpėjo, kaip padaryti, kad karalystės žmonės užmirštų pirmo dūmo rezultatus ir kaip juos įtikinti, kad žmonių atstumtų Biliaus ir Kmoko planas visgi yra „geriausias“. Sugalvoti, kaip tai greitai padaryti Vičius nesugebėjo. Todėl tempė laiką tikėdamasis, kad žmonės patys užmirš apie praeities įvykius ir, kad juos užgoš kasdieniniai vargai ir skausmai.

Taip ir ėjo gyvenimas karalystėje...

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt