Jei atvirai, dažnai būdama čia, Lietuvoje, pagalvoju, ko žmonės važiuoja ieškoti svetur, rodos ten būtų „medum patepta". Darosi baugu, kaip pigiai parsiduodam už materialines vertybes. Nagrinėdama išeivių literatūrą stebiuos, kaip žmogus yra plėšomas dviprasmių jausmų, jaučiantis prisirišimą tėvynei ir pagarbą jį maitinančiai valstybei. Nors, tiesą sakant, kiti suleidžia šaknis į svetimą žemę, kvėpuoja svetimu oru ir pamažu dildo iš savo atminties giias tradicijas, pamiršta lietuviškus vardus ir ieško kažkokios nepermaldaujamai banalios modernybės. Turėdami išsiskirti iš visų, jie nori susilieti, prarasti individualumą.
Skaitydama Dalios Staponkutės knygą „Lietumi prieš saulę“ bandžiau suprasti rašytoją, kaip ji, pasimetusi tarp dviejų skirtingų pasaulių, gali taip ištverti. Jai gyvenant Graikijoje, ji pamažu pradeda tapatinti save su graikais, „prigyti" svetimoje žemėje. Rašytoja neitint gręžiojasi atgal, stengiasi pritapti gvildendama graikų kalbą, kultūrą ir laikui bėgant supranta, kad jos ištiesų neliko nei Lietuvoje, nei Graikijoje. Dramatiškas dilemos jausmas skleidžiasi jos apsakymuose. Bene įspūdingiausia jos esė „Motinų tylėjimas", kur ji aptaria motinos ir vaiko ryšį augančio svetimoje šalyje su kitataučiu tėčiu. Baisi realybė ta, jog laikui bėgant motina ir vaikais sunkiai besupranta vienas kitą, nes mažojo galvelėje auga kitas mąstymas, kita kalba ir ta kita jį supanti kultūra.
Kitas rašytojas, patekęs mano akiratin, Linas Jegelavičius - jo romanas „Nuogas prieš jus". Labiausiai įstringa tai, kad jis pasakoja apie dvi skirtingas savo patirtis, čia ir svetur. Amerika, anot Lino, visada buvo svajonių šalis, bet rašytojo Dievulis ir liko lietuviškas, tas, kurį jam dar vaikystėje močiutė parodė. Įdomios ir keistos tos egzilių patirtys, kaip koki liūdesio pilni paveikslėliai, skaitai ir stebiesi. Turbūt nesuklysiu sakydama, jog labai svarbu, kad kažkas rašytų apie tas patirtis, jog skaitydami galėtume nuspręsti ką rinktis mums patiems.
