Visai neseniai portale gazas.lt perskaičiau buvusio kolegos ir dažnai autosporte sutinkamo Lino Ramoškos nuomonę (nelinksta niekaip pirštai rašyti žodį „straipsnį“) apie Nemuno žiedo trasos pasiekimus lipant iš skolų bei, netikėtai, prabylant apie tai, kas visai, rodos, neturėtų jokio ryšio su jau minėtąja vienintele trasa Lietuvoje.
Iš tikrųjų, visai norėčiau džiaugtis tuo, kad dar sovietmečiu sukurta lenktynių infrastruktūra, labiausiai atsiliekanti Baltijos šalių perspektyvoje, stojasi ant kojų. Piarnu (Estija), naujausioji, turinti daugiausiai FIA balų, kol kas – lyderė. Antroje vietoje turime Bikerniekus Rygoje, kurios valdytojai ketina įdiegti daug Europos Sąjungos projektų metu gautų eurų. Na, ir trečioji vieta tenka mūsų Marijos žemės Nemuno žiedui, kuris vis bando iškopti iš skolų.
Smagu, kad bando, nepasiduoda. Dar smagiau, kad juntamas progresas. Deja, norisi tikėti, kad trasa pasieks „vartojamos“ lygį greičiau, nei visas autosportas iškeliaus pas kaimynus, visai pamiršus, kad tokią, kaip ir trasą, turėjome ir patys.
Jau nesinori kalbėti apie tai, kokiomis sąlygomis Nemuno Žiedas bando iškopti iš duobių. Nesunku suskaičiuoti Lietuvoje dar bandančius lenktynes organizuoti ant pirštų. Ir, toli gražu, geriausia, ko jie tikisi – gražus nuliukas finišo tiesiosiose, o ne milijonų prikištos kišenės. Deja, apsidžiaugus ir gavus galimybę renginius organizuoti vienintelėje Lietuvoje Nemuno žiedo trasoje, susiduriama su sąlygomis, kad dalyviai naktimis privalo susirinkti visas palapines, jokių teisių ir galimybių organizatoriui atsivešti savo sanitarinius taškus (supraskite, tualetus) ar tiesiog parūpinti maitintojus tiek dalyviams, besisukantiems nuo ryto, tiek žiūrovams, atvykusiems pasižiūrėti į ištikimiausius autosporto entuziastus.
Ir toliau norisi tikėti, kad Nemuno žiedas netaps kroso trasa, o automobilių sportas – tik gražia Lietuvos sporto istorijos dalimi.
Nemuno žiedui linkiu tvirtybės ir drąsaus žmogaus, kuris, atvėręs duris, privatizuos trasą ir padarys tai, ką seniai su ja reikėjo padaryti: sutvarkys.
O apie minimą straipsnį – Nemuno žiedą ir rašinio autorių Liną Ramošką, kurį pažįstu kaip ganėtinai užsispyrusį tiesos ieškotoją... Nuvilia, kad asmeniškumai atrodo svarbesni, nei tinkamos skaitytojų nuomonės formavimas. Teiginiai, kad ralio („Kauno ruduo“) organizatorius slepiasi už kitos įmonės vengdamas skolų, kuomet federacijos reglamentuojami dokumentai ir aktai bei pasirašytos sutartys spalio mėnesį neleidžia keisti organizatoriaus ir tik bendradarbiavimo dėka ralis įvyksta... stebina, norint tikėti, kad jis siekia autosporto kokybės, o ne vienintelės, savo, tiesos skelbimo spaudoje.
Teiginiai, kad ralis nevykęs, neįvertinant oficialių stebėtojų ar pačių dalyvių, dėl kurių, beje, ralis ir yra daromas, nuomonės – ganėtinai vienapusiška. Tuo labiau, kad ralis buvo nemokamas, vis tiek galvojant apie žiūrovą ir platinant visą reikiamą informaciją apie saugias zonas ir privažiavimus.
Kartais atrodo, kad visi altruistai ir autosporto Lietuvoje kokybės gerintojai gauna po čekį ant stalo ir netikėtai stebuklingai pakeičia savo nuomonę. Tuo tarpu ir toliau norisi tikėti, kad Nemuno žiedas netaps kroso trasa, o automobilių sportas – tik gražia Lietuvos sporto istorijos dalimi. O progresas taps ne teoriniu, bet faktiniu.
