Šuo Jums netrukdys. Jis visada Jums gulės prie kojų kai Jūs žiūrėsite televizorių ar tapšnosite plančetę. Šuo Jus supras ir nesiginčys su Jumis. Jis niekada Jums nepasakys “brangusis, aš šįvakar einu su kolega (draugu, pažįstamu) į koncertą (kavinę, pasivaikščiot). Ir Jums nereikės galvot priežasčių, kad to išvengt. Nereikės meluot kaip Jūs jaudinsitės, kad kas nenutiktų arba kad būtent šį vakarą Jūs kažką kartu suplanavote, nors to nedarėte jau daug metų. Juk pasakyti “tu esi mano daiktas ir niekur tu neisi” gali būti neprotinga. Net ir Jūs tą suprantate.
Jums nereikės išmokti pasitikėti. Pasitikėjimo, kad kol Jūsų nėra namie šuo nesugrauš Jūsų batų - pilnai užtenka. Daugiau nereikia. Tikrai.
Šuniui nereikia skirti daug dėmesio, ir svarbiausiai - jo nereikia kartais kažkuo nustebinti ar pradžiuginti. Šuo nemėgsta gėlių. Šuo neverkia ir jo nereikia mokėti paguosti ar pasakyti ką nors priverčiančio nusišypsoti. Taip, kartais reikės išvesti jį į lauką, bet tai galima suderinti su parūkymu.
Jums nereikės tobulėti - su šunim juk nediskutuosi vakare prie vyno taurės apie politiką ar kokią naują knygą perskaitėte. Šuo Jums nepasakos kaip jam šiandien sekėsi darbe ir Jums nereikės apsimetinėt, kad klausotės ir ritmingai linkčioti galva.
Dėl savo šuns Jums nereikės skustis pažastų, pešiotis šnervių plaukų, kvepėti švara. Sportuoti Jums irgi nereikės. Šuniuj visai vienodai, jei Jūs per savo pilvą nematysite ir savo … purvinų batų.
Šuo Jūsų neklausinės parduotuvėje “ar man tinka šis sijonas?” ir Jums nereikės išsisukinėt “emmm… jo… puikiai atrodai…”, nors mintyse tikitės, kad to sijono ji nepirks arba tiesiog Jūs neturite jokio supratimo ar tas sijonas tinka, ar dera, ar gražu. Šuo į Jus nepažiūrės tuo žvilgsniu, kurį Jūs išvystate, kai išlemenate “oooo... gal aš tiesiog palauksiu prie parduotuvės ar mašinoje?”
Tai visdėlto… įsigykite šunį. O moteris palikite vyrams.
