Visi puikiai žinome, kas 1991 metais vyko sausio 13-ąją. Bet ar visi tai supranta taip, kaip derėtų?
Moksleiviams tai diena, kai būna mažiau pamokų. Mažesnieji mokiniai šią dieną supranta taip, kaip tai pateikia žiniasklaida, tėvai. Kai kurie iš jų net nesuvokia šio įvykio reikšmės. Paaugliams šis minėjimas - tai mokytojų ar tėvų primesta nuomonė ar būtinybė taip elgtis. Mūsų senoliams, karo veteranams, dalyvavusiems – tai nuoskauda, kančia bei išgyvenimai tos dienos, tos sausio 13-osios, kai tikrai buvo baisu.
Baisu buvo ne tik tiems, kurie ten buvo, bet ir tiems, kurie visai tai išgyveno per atstumą. Darbo liaudžiai ši diena ne daug skiriasi nuo įprastų darbo dienų ir net gavę laisvą dieną vargu ar daug iš mūsų eitumėm pagerbti žuvusių už mūsų, o ne kieno nors kito, už mūsų pačių LAISVĘ. Paklauskim kiekvienas savęs nuoširdžiai, ar šiandien iškilus panašiai grėsmei mes, beginkliai, stotume krūtinėmis ginti savo šalį?
Ši diena turėtų būti svarbi tiek man, tiek tau, mielas skaitytojau, ir nebūtina kažkur eiti, kad pagerbtum šį žygdarbį, tiesiog mes patys turime pribręsti iki to, kad suprastumėm šio įvykio reikšmę. Pagarba nereiškia žvakučių ar gėlių nešimo į tam skirtas vietas, mes tiesiog galime ramiai apie tai pagalvoti ir bent jau mintimis pagerbti tuos, kurie kovojo, kad mes būtumėm čia, kur esame.
Pristatau trumpą fotoreportažą iš sausio 13-ąją vykusio Laisvės gynėjų dienos minėjjimo prie Televizijos bokšto. Žmonės rinkosi vienas po kito, nešė gėles ir degino žvakutes prisimindami įvykius, kurie pakeitė Lietuvą. Tautišką giesmę giedojo tiek seni, tiek jauni, ir ne vienas braukė ašaras. Labai gražus sumanymas – žmonėmis apjuosti visą televizijos bokštą, tarsi gyva siena, kuri kaip ir aną sausio 13-ają gynėsi bei vadavosi nuo ginkluoto priešo tanko.
Bet vis dėl to lieka neatsakytas klausimas - kas mums ta sausio 13-oji diena? Svarbiausias aspektas yra tai, kas šiandien mūsų širdyse.
