TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Kovo 11-oji: jaunimui ar senjorams?

Įkrauk reporterio nuotrauka /
Šaltinis: 15min
0
A A

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena buvo minima daugelyje Lietuvos miestelių. Himnas, mišios, koncertai, minėjimai – viskas, kas tradiciškai simbolizuoja ne tik lietuvių, kaip tautos vienybę, bet ir kasmet primena, kad tokią Lietuvą, kokią mes turime dabar reikėjo „atsikovoti“.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena buvo minima daugelyje Lietuvos miestelių. Himnas, mišios, koncertai, minėjimai – viskas, kas tradiciškai simbolizuoja ne tik lietuvių, kaip tautos vienybę, bet ir kasmet primena, kad tokią Lietuvą, kokią mes turime dabar reikėjo „atsikovoti“.

Daugelį metų mėginau suprasti, kuo gi ypatingos valstybinės šventės, kokia jėga verčia susirinkti į centrines aikštes tūkstančius žmonių ir kartu giedoti „Lietuva, Tėvyne, mūsų...“. Galiausiai priėjau prie išvados, kad vienybė, supratimas, jog esi laisvas, esi tuo, kuo nori būti ateina iš vidaus ir už tai mes turime būti dėkingi visiems, kurie prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos idėjos ir būtent dėl šių žmonių dabar mes esame jau Nepriklausomos Lietuvos vaikai.

Lietuvos, kur yra žodžio laisvė, tolerancija, kur žodis vienybė yra tiesiog įaugęs į kraują.. Skamba kiek utopiškai, tiesa? Deja, taip. Ir aš puikiai tuo įsitikinau, kuomet grįžusi į savo gimtąjį Radviliškį, nusprendžiau liaudiškai tariant „pasižmonėti“ ir apsilankyti šventiniame kovo 11-osios koncerte, nes kaip kitaip atšvęsti antrąjį Lietuvos gimtadienį nebesugalvojau. Iš tiesų likau nustebinta to, kad koncertas šiame mažame miestelyje buvo įspūdingas ir viršijo mano lūkesčius. Šiuolaikiškai ir šmaikščiai pasirodė Šiaulių universiteto Menų fakulteto studentai. Jie ne tik dainavo, šoko, bet ir kalbėjo tarmiškai. Kiek vėliau pasirodė Radviliškio muzikos grupės „Hamus‘‘ ir „Liver“. Negana to, kad jaunimas paruošė keletą specialių dainų, skirtų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai ir jų pasirodymai įvairių efektų bei gyvos muzikos dėka prilygo Muse ar perdainavimas nenusileido mums pakankamai gerai pažįstamam Mamontovui, rodo, jog net ir mažuose miesteliuose yra kultūros. Bet, viskas atrodo kiek per gerai ar ne??

Kaip ir buvo tikėtasi didžioji publikos dalis – senjorai, kuriuos „socializuotis“ ir „būti patriotais“ bei iškišti nosį iš savo namų paskatino kunigėlis ar nesąmones rodantis televizorius. Negana to, kad vos išklausę Šiaulių universiteto studentų pasirodymą, senoliai ėmė bambėti, mat nugirdę pono Juozapaičio pavardę laukė jo, o ne kažkokių TALENTINGŲ VAIKŲ ir tikėdami viskuo, ką nugirsta, šventai tikėjo, jog šis ponas pasiuntęs sveikinimą pats pasirodys mieste, kurio garbės pilietis yra. Nepykit, bet taip ir noris pasakyti, kad derėtų ant žemės nusileisti ir daugumą dalykų vertinti kritiškai, o televizija ir „24 valandos“ šito neišmokys. Na nieko, galų gale man visuomet būdavo įprasta, kai koncertų metu vaikai išdykauja, šnabždasi per garsiai ir juos tildo aplinkiniai, bet, kad tektų už nugaros pūpsantiems senjorams pasakyti „gal galima tyliau??“ buvo pirmas kartas. Ir ką gi jūs manote? Pasigarsinę savo klausos aparatus senjorai atsakė: „NEGALIME“ ir toliau piktinosi negirdintys nei ką dainuoja, nei kodėl dainuoja, o galų gale, kodėl jiems reikia čia sėdėti. Nesuprasti, užguiti ir dar velniai žino kokie yra mūsų senjorai. Ir nė motais jiems, kad jaunimo muzika vienija tautą (juk širdyje visi nori būti jauni), leidžia pasijausti pilietiškais. Girdi „geltona, žalia, raudona...“ ir supranti, kad esi lietuvis, kad esi dalis minios, kuri kartu ploja, linkčioja į taktą. Pastebi neįgalų žmogų, kuris kartu su tavimi ploja, „taškosi“ tiesiogine šio žodžio prasme ir jautiesi LIETUVIS, kol kažkoks homo-sovieticus negrąžina tavęs į realybę, kad koncerto klausaisi vis dėlto PROVINCIJOJE.

Bet vis dėl to, kas šiais laikais yra tolerantiškesni ir kodėl gi dauguma žmonių mano, jog jaunimas yra nepilietiškas. Na, jei kas ir vienija pilietišką jaunimą tai tikrai ne tremtinių ar kalinių raudos, o Marcinkevičius, Maironis, Mamontovas ir kiti, kurių kūryba yra amžina. O pateikiama ji jaunimui, žinoma, yra visai kitaip nei neprigirdinčiam seneliui, atsitvėrusiam televizoriumi, radiju ir savo seniai prabėgusia jaunyste, nuo visko, kas iš tikro vyksta aplinkui ir vienija tautą ne tik šventėms, minėjimams, bet ir bendriems žygdarbiams...

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt