TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Kur gali būti geriau nei įprastoje vidurinėje mokykloje?

Renginys konservatorijoje
Renginys konservatorijoje
Šaltinis: 15min
0
A A

Kokius garsus tikėtumėtės išgirsti atidarę vidurinės mokyklos duris? Pakeltas mokytojos balsas už uždarų durų, kamuolys, daužomas į betoninį kiemo grindinį, piktos vyresnių...

Kokius garsus tikėtumėtės išgirsti atidarę vidurinės mokyklos duris? Pakeltas mokytojos balsas už uždarų durų, kamuolys, daužomas į betoninį kiemo grindinį, piktos vyresnių mokinių replikos valgykloje, euforijos šūksniai pasigirdus skambučiui po paskutinės pamokos – pasiklydę ir pavargę balsai, kuriuose girdėti natūralus, bet baisus išlikimo instinktas.

Dauguma mūsų užaugome apsupti tokių garsų ir dabar sėkmingai darome karjeras, auginame vaikus, statome namus ir sodiname medžius. Prisimename laikus, kai mokykloje mus vadindavo „ačkarikais“ arba „bulkutėm,“ kai jautėmės pasiklydę „suštampuotose“ literatūros rašinėlių krūvose arba neįvertinti per chemijos laboratorinį ir kartojame savo vaikams, broliams arba dukterėčioms, kad „tokia jau ta mokykla, vaikeli, o gyvenimas irgi ne rožėmis klotas“.

Tuo tarpu mūsų šalyje egzistuoja mokyklos, kurių duris atvėrus girdėti fortepijono melodijos, būrio vaikų, besiilsinčių per laisvą pamoką, juokas ir senamiesčio varpai, besiveržiantys į klases pro atvirus langus.

Sostinėje ryškiausias tokios mokyklos pavyzdys yra Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija – nedidelė muzikinė bendruomenė, kurios nariai yra moksleiviai nuo devintos iki dvyliktos klasės. „Patyčios? – perklausia praeitais metais konservatoriją baigusi Dovilė. – Ne ne ne, čia nedaug mokinių ir visi pažįsta vieni kitus. Kokios dar patyčios? Visų naujokų vardus išmokstam per mėnesį ir jie tampa bendruomenės nariais.“

Lietuvoje įprasta burbėti, kad mokyklos be patyčių neegzistuoja. Žinoma, kad neegzistuoja, jei kiekvieną pastabą priimame kaip pasikėsinimą į asmeninę gerovę. Iš kitos pusės – žinoma, kad neegzistuoja, jei užsimerkiame akivaizdžioms problemoms tarp mokinių. Galų gale – žinoma, kad neegzistuoja, kai mokykla tampa prievartine kančia, privaloma katorga, neišvengiama skaistykla už nepadarytas nuodėmes. Tuo tarpu mokykla, į kurią einant privaloma laikyti stojamuosius egzaminus, tampa tikslu ir pasiekimu dar labai jaunų žmonių gyvenimuose.

Muzika gyvas nebūsi – galima piktintis; iš muzikos namo nepirksi ir pensijos fondo nekaupsi. Tačiau ilgas J. Tallat-Kelpšos konservatoriją baigusių esminių Lietuvos muzikos pasaulio vardų sąrašas tvirtina ką kitą: čia mokėsi Virgilijus Noreika, Modestas Pitrėnas, Neda Malūnavičiūtė, Asta Krikščiūnaitė; šiandien tai yra svaiginančių aukštumų pasiekę menininkai. Dovilė priduria: „Tikrai ne visi, kurie baigia konservatoriją, stoja į muziką. Supratę, kad su muzika nepakeliui, išeina ir į filologiją, ir į vadybą.“ Kam tada gaišti laiką, kam užsikrauti papildomomis muzikos pamokomis ir smukdyti bendrojo lavinimo dalykų rezultatus? „Neretai bendrojo lavinimo dalykų valstybinius egzaminus konservatorijos mokiniai išlaiko puikiai,“ – sako Dovilė.

Muzika vis dėlto yra mokslas, priverčiantis žmogaus smegenis dirbti kiek kitaip nei tų bendraamžių, kurie nė nepažįsta natų. Senovės Graikijoje, kur Pitagoras padėjo harmonijos pagrindus, berniukai muzikos buvo mokomi nuo šešerių. Šiandien, kai nebepajėgiame aprėpti informacijos, kuri mums pasiekiama, darosi vis svarbiau specializuotis ir nebėra laiko visapusiškam išsilavinimui. Sunku būtų ginčytis su teiginiu, kad visko vis tiek neišmoksi ir reikia rinktis prioritetus. Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos mokiniai pasirinko: jie pasirinko bent kelerius metus pasigilinti į mokslą, kuris pajėgus kalbėti apie žmogų ne žodžiais ir ne skaičiais.

„Daugelis mokinių yra iš nemuzikalių šeimų, – sako Dovilė ir čia pat priduria: – Nors tėvai neretai paburba dėl vaikų pasirinkimo, per koncertus aiškiai matyti, kaip didžiuojasi savo atžalomis. Tėvams smagu matyti, kad jų vaikai moka kažką, ko patys niekada nemokėjo ir matyt jau nebemokės.“ Į Vilnių suvažiuoja tokie vaikai iš visos Lietuvos. „Aš 8 klases baigiau Kupiškio Povilo Matulionio vidurinėje mokykloje. Esu namisėda, todėl kai stojau į konservatoriją, gerai net nesuvokiau, kad reikės važiuoti į Vilnių, rūpėjo tik muzika,“ – šypsosi mergina. Šiandien Dovilė Vilniaus gatvėmis žingsniuoja taip, tarsi gyventų čia daugybę metų. „O pirmus mėnesius verkėm. Visos verkėm – ir devintokės, ir vienuoliktokės, viskas, ko tada norėjosi – savaitgaliui grįžti namo.“ Dabar ji ir jos bendramokslės su šypsena prisimena tuos pirmuosius mėnesius: „Siaubas, grįžti į bendrabutį, nors mokykloj gaunam tris kartus per dieną valgyti, bet pilvas vėl gurgia, valgyti, aišku, nepagaminta, drabužiai neskalbti, o reikia mokytis...“ Vėliau priprato planuoti laiką. Ir prie to, kad konservatorijoje nėra skambučių, priprato. „Dažnai pamoką pradeda ir pabaigia ne mokytojas, o mokiniai. Užstatom žadintuvą, kad paskelbtų pamokos pabaigą, kitaip ta pamoka gali užsitęsti ir iki vakaro...“

Dvyliktoje klasėje Dovilė jau pradėjo darbuotis konservatorijos Neformaliojo ugdymo skyriuje. „Per repeticiją mane pastebėjo Valerija Skapienė (Neformaliojo ugdymo skyriaus vaikų choro „Ugnelė“ vadovė – Konservatorijoje esama ir skyriaus, kur muzikuoti gali kitų Vilniaus mokyklų mokiniai), išsidirbinėjau kažką su kitais choristais; kai jai prireikė, kad kas nors pavaduotų ir pabūtų su jos vaikais, pakvietė mane. Susidraugavom, pradėjom dirbti, koncertuoti su tais vaikais... Smagu.“

Kalbantis su Dovile akivaizdu, kad muzika jai buvo savaime suprantamas sprendimas. O ką daryti tiems, kurie nėra taip tvirtai apsisprendę? „Niekada neprašausi, mokėdamas muzikos, – sako ji. – Bet kai baigėme mokyklą, ne visi, kaip aš, stojo į muziką, buvo ir tokių, kurie išėjo į filologiją ar transporto inžineriją.“

Alternatyvos tradiciniam ugdymui toli ieškoti nereikia – ji visai čia pat, prisiglaudusi šalia baltosios Vilniaus rotušės, išnyranti iš senamiesčio gatvelių raizgalynės baltomis jonėninio stiliaus kolonomis, pilna baltų fortepijono klavišų garso ir baltos vilties, kad mažoje, nuoširdžioje bendruomenėje galima auginti kitokius moksleivius.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt