Lietuvoje studentais jauni žmonės tampa vėlai (įprastai 19 metų) lyginant su viso pasaulio jaunimu. Bet dėl kompiuterizacijos ir globalizacijos dauguma jaunų žmonių iki paskutinių dienų nežino, ką norėtų studijuoti. Dažniausiai iki 10 klasės moksleiviai būna apsisprendę ir žinantys, ką nori studijuoti ir dirbti ateityje, turi išsirinkę vieną ar kelias sritis. Bet mokantis 11-oje klasėje mintys pradeda keistis ir artėjant 12-tos klasės metų pabaigai jos jau kelis kartus būna kardinaliai pasikeitusios. Kas vyksta jaunimo mintyse?
Visų pirma pasirinkimų kaitą įtakoja didžiulė baimė suklysti ir pasirinkti netinkamą gyvenimo kelią. Tai viena didžiausių jų gyvenime turėtų atsakomybių. Ištisus 12 metų mokiniai buvo gąsdinami dėl pažymių ir egzaminų, nes mokytojui svarbiausia, kad jo mokiniai butu gerai įvertinti. Juk savas dalykas dažniausiai yra svarbiausias. Taigi mokiniams įteigiama, kad jų gyvenimas „kabo ant plauko“ ir „neduok dieve“ jie susimaus per egzaminą.
Taip pat 12 klasė ir universitetas yra milžiniškas gyvenimo šuolis, kuriam mokiniai dar nėra pasirengę. Bėda ta, kad vyrauja visuomenės ir „švietimo“ įkalta nuomonė dėl „privalomo“ diplomo turėjimo, tad įvairioms sritims gabūs moksleiviai pasuka į įvairias socialinių ar kitų mokslų sritis (juk jie moka bendrauti, moka rūpintis kitais), bet kas iš to? Tokių kaip jie tūkstančiai, jie nesuvokia, ką teks studijuoti įstojus, ir tuo labiau, ką veikti baigus tokias studijas.
Dauguma studentų – išlaikomi tėvų ir tiesiog „stumia laiką“ (universitetuose įprastai 4, kolegijose – 3 metus) ir tik baigiamojo darbo metu truputį „paprakaituoja“. Visą laiką atima „tusovkės“, „načiovkės“, gimtadieniai, klubai, „geimai“, ilgos miego valandos ir tiesiog nieko neveikimas. Ir kaip ten bebūtų, neatsiras praktiškai nei vieno studento visiškai patenkinto studijuojamais dalykais ir studijų programomis. Be to, nemaža dalis studijuoja mokamose studijose, kurios be pragyvenimo išlaidų universitetuose kainuoja nuo 16 tūkst. iki „n“ tūkst. Lt. Ir visa tai vardan to, kad smagiai praleisti laiką ir gauti „popieriuką“?
Tiesą sakant, aš problemą matau tik keliose vietose: tai švietimo sistemos įpiršta nuomonė, kad „be diplomo esi niekas“. Taip, aš visiškai sutinku, kad reikia ką nors mokėti daryti, bet dažniausiai universitetai neišmoko nieko darbdaviui ar verslininkui naudingo, jie išmoko tik gražiai apipavidalinti darbą ir nusirašyti. O norint įgyti realią profesiją tenka vėl grįžti prie profesinių mokyklų ir elementaraus darbo.
Mokiniai turėtų būti skatinami visų pirma įgyti profesiją ir būti sau malonios srities specialistais. Tokiu būdu užsitikrinti darbo vietą ir nuolatinį pragyvenimo šaltinį, ir tik išskirtinai mėgstantiems mokytis žmonėms studijuoti universitete ir įgyti aukštąjį, kuris taip pat užtikrintų darbo vietą ir būtų vertinamas. Kam eiti į universitetą, jei tingi mokytis? Čia tokių ne mažiau 90%, kurie studijuoja tik dėl to, kad čia studijuoja visi ir „taip reikia“, bet ne patinka.
Bet panašu, kad situacija nepagerės, VU ir VGTU universitetai pradėjo investuoti į plėtrą, tad reikės dar daugiau niekam nereikalingų studentų. Studentai kaltina ir nekompetentingais vadina dėstytojus, jų dalykus visiškom ir „niekam nereikalingom nesąmonėm“, o dėstytojai savo ruožtu stengiasi „bent kažkiek žinių išpešti“ iš nemotyvuotų studentų. O kaip gali būti motyvuotas, kai nesi tikras dėl savo ateities, dėl savo pastangų ir naudos kurią gausi per visą studijų laikotarpį?
Kita problema – studentų nenoras mokytis ir tingumas. Mano siūlymas būtų toks: jei jau studijuoji „nesąmoningą dalyką“, tai bent jau turėk hobį, kuriame siekdamas aukštumų būsi pastebėtas. Jei tai ir neatneš milžiniškos šlovės, tai bent subursi bendraminčių būrelį, o gal vėliau tai taps ir pajamų šaltiniu.
Linkiu nebegaišti laiko veltui. Raskite tokią sritį, kurioje norėtumėte būti geriausiais, kurioje darbas atrodytų tarsi pramoga. Jei norite ko nors pasiekti, privalote – siekti.
Rolandas Gavenavičius
