Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Saulės miesto“ dvasią reikia mokėti pajausti

Šaltinis: 15min
0
A A

Visi žinome, jog Lietuva lyginant su kitomis šalimis – mažas pasaulio lopinėlis. Net nėra keista, kad daugeliui šis pavadinimas tik tam tikras raidžių junginys, kuris mažai ką reiškia ir pasako. Vis dėlto, kiekvienam lietuviui tai ne tik paprastas žodis, tačiau vieta, kuri visuomet bus brangi, artima, šis žodis visuomet sukelia vienokius ar kitokius jausmus, mintis.

Visi žinome, jog Lietuva lyginant su kitomis šalimis – mažas pasaulio lopinėlis. Net nėra keista, kad daugeliui šis pavadinimas tik tam tikras raidžių junginys, kuris mažai ką reiškia ir pasako. Vis dėlto, kiekvienam lietuviui tai ne tik paprastas žodis, tačiau vieta, kuri visuomet bus brangi, artima, šis žodis visuomet sukelia vienokius ar kitokius jausmus, mintis. Na, o dabar, atsisėsk ir ramiai pagalvok, kiek tos mielos šalies vietų esi aplankęs, matęs, kiek miestų ir kaimelių pažinęs. Užtenka dviejų rankų pirštų? O dabar atmesk visus didžiuosius miestus, kurie buvo lankyti tikrai ne vieną kartą. Dabar jau užtenka pirštukų, kad galėtum suskaičiuoti? Bet iš tiesų juk visai nesvarbu, koks tavo atsakymas, jaunuoli. Juk jau ir mokykloje buvo įkalta, jog ne kiekybė, o kokybė yra svarbiausia.

Galbūt tu lankeisi tik keliuose Lietuvos kaimeliuose ar miesteliuose, bet būdamas juose tu buvai būtent toje vietoje, tu gyvenai tuo, ką ten matei ir jautei. Ir, mano nuomone, tai daug vertingiau, nei pabuvojus dešimtyje ar daugiau miestų, bet iš tiesų jų nei tinkamai mačius, nei jautus. Nepaneigsite, kad kiekvienas iš mūsų sugebame savo fiziniu kūnu būti tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, bet iš tiesų būname kažkur kitur – kitoje erdvėje, kitame laike. Juk tai labai panašu į sėdėjimą neįdomioje paskaitoje – tu esi, bet tuo pačiu tavęs nėra, nes linksmai leidi laiką savo vidinėje erdvėje.

Bet nenukrypstant nuo temos, reikėtų kalbėti apie vieną Lietuvos miestelių: ne pernelyg didelį, bet ir nelabai mažą, savitą, bet tuo pačiu panašų ir į daugelį kitų miestų – Šiaulius. Kuo jis panašus į kitus? Turi tokias pat gatves kaip ir kiti, šunkelių taip pat yra. Miesto pastatai mažai kuo skiriasi nuo Kauno, Vilniaus ar Ukmergės. Jame yra parduotuvių ir vaikų žaidimo aikštelių ir tikrai jame auga tokie pat medžiai kaip ir tavo mieste. Vis dėlto, jis yra kitoks, savitas, unikalus, skirtingas. Man jis kitoniškas tuo, jog tai mano miestas, ir ne pastatai ar unikali architektūra jį skiria nuo kitų Lietuvos miestų, bet tiesiog jausmas, jog tai ta vieta, kuri pilna gražių atsiminimų, sąsajų, nuotykių, pilna pirmųjų kartų. Tačiau nenoriu būti per daug subjektyvi, tad nesileisiu į savo gyvenimo aprašymus šiame mieste, tačiau ir lankytinų vietų objektų aprašymų nemanau, jog verta rašyti, nes tai galite rasti bet kuriame turistiniame lankstinuke.

Tikiu, jog kiekvienas miestas turi savo dvasią, kurią iš tiesų galima tik pajusti, bet ne perskaityti, išmokti ar suprasti. Mes visi žinome, jog kiekvienas miestas turi savo istoriją, tikrai kiekvienas turi ir unikalių senų paminklų, muziejų, galerijų, kuriose perteikiama su miestu susijusi informacija. Bet galiu prisipažinti, jog tai manęs niekada nežavėjo – iš pradžių perskaityti svarbią istorinę informaciją apie miestą ir jo gyvavimą, persiskaityti visas žinomiausias ir lankomiausias vietas ir tuomet eiti ir juos aplankyti. Na tikrai, jokio emocinio malonumo, jokio natūralaus džiaugsmo atrandant, netikėtai pamatant, ar savaip pažįstant miestą. Per savo neilgą gyvenimą ir nedidelę kelioninę patirtį dar niekada „nepagavau“ miesto ar šalies dvasios vaikščiodama su gidu ir klausantis pasakojimų apie tai, jog stovime vietoje, kur štai vyko mūšis: ir suprask, reikėtų jaustis didingai ar menkai, jog nei to mūšio matei, nei dalyvavai. Kaip ir kaip būtų mano gyvenime, šiuo savo reiškiamu požiūriu tikrai nenoriu užsitraukti nemalonės tų, kurie būtent taip ir pajaučia tikrą pažinimo, atradimo malonumą. Jei tai jūsų kelias, vedantis į pažinimą, atradimą ar tos mistiškosios dvasios „sugavimą“, tuomet aš tik už tai. Kiekvienas pasirenkame mums priimtiną būdą gyventi, pažinti, atrasti, jausti.

O štai tiems, kuriems reikia šiek tiek ilgesnio laiko pažinti miestą, jį suprasti ar prisijaukinti, siūlau ne istoriją apie Šiaulius skaityti, bet visų pirma nuvažiavus eiti prie auksinio berniuko. Garbingiau ir išdidžiau, žinoma, skamba „Saulės laikrodžio aikštė“, kurios pagrindinis akcentas – paauksuota dekoratyvinė skulptūra „Šaulys“. Na bet kiek laiko galima išdidžiai ir pakiliai tyrinėti šią skulptūrą? Manau, užtektų ir penkių minučių. Žinoma, skulptūra tikrai graži ir įdomi, tačiau įdomesnė dalis ateis po jos apžiūros, kuomet galite įsijungti į jaunimo šurmulį, kuris ten nuolatos vyksta esant ne tik geram orui. Jei tu, jaunuoli, nesi toks drąsus, kad prisijungtum prie šiauliečių kompanijos paplepėti, tai gali drąsiai ant laiptelių atsisėsti ir pats vienas, kad galėtum apsižvalgyti, patylėti, ar tiesiog būti. Vis dėlto, jei norėtum šiek tiek linksmesnio miesto pažinimo, siūlyčiau paplepėti su jaunuoliais, o tuomet sakyti: „Susitinkame už valandos prie gaidžio“. Duočiau ranką nukirsti, kad nerastumėte šiauliečio, kuris to nesuprastų, o po šio sakinio tavo nuotykiai tęsis toliau. Iš tiesų „Gaidžio laikrodžio aikštė“ – tai vieta, kuri mačiusi daug daugiau, nei kuris nors Šiaulių muziejus. Ši vieta populiari skirti pirmajam pasimatymui, joje susitinka įsimylėjusios poros, pasiilgę vienas kito draugai, darbo klausimus pasiryžę spręsti kolegos.

Na ir jeigu jau būsi išdrįsęs tiek padaryti ir susitikti su nepažįstamuoju prie gaidžio, tai žinoma susipažinsi ir su mūsų pėsčiųjų bulvaru. Šiauliai neturi senamiesčio, bet, kaip sakoma, nėra ir nereikia. Pėsčiųjų bulvaras tikrai ne blogesnė vieta miesto centre, kurioje gali ramiai pasivaikščioti. Pamenu, vaikystėje tai buvo visas Šiaulių prekybos centras: gausu parduotuvių, kavinių, šurmulio. Deja, šiuo metu tai pasiglemžė visi akropoliai, saulės miestai ir kiti prekybos centrai. Bet jei į Šiaulius važiuoji ne drabužių pirkti, tuomet mažai ką ir prarasi.

Beje, ir į „Rūtos“ parduotuvę gali užsukti, jei užsimanysi saldžiau pagyventi. Nesiskiria ji tikrai nuo kitų „Rūtos“ parduotuvių, bet vien žinojimas, kad būtent čia ji buvo įkurta, gali padėti jaustis geriau. O jei esi užkietėjęs saldumynų mėgėjas ir tau įdomu, kaip vyksta šis procesas, tuomet gali ir į „Rūtos“ fabriką nuvažiuoti ir „paekskursuoti“. Žinoma, Šiauliai ir muziejų, ir galerijų, ir bažnyčių, ir vandens telkinių, ir net dvarą turi, tad jei tik turi noro ir laiko, gali apsilankyti ir ten.

Kaip jau minėjau, šis miestas ir toks pat kaip kiti, ir kitoniškas. Ir tai jau priklauso nuo tavo paties požiūrio ir noro jį pažinti. Gali jame nieko nematyti ir nieko nepajusti, bet gali tiesiog atvažiuoti ir eiti. Tiesiog eiti ir bandyti pajusti ir patirti kažką naujo, savito, įdomaus. Galų gale, tai ne Londonas ar Niujorkas, jei ir pasiklysi, vargu, ar nuklysi tiek, kad iki stoties nenusigautum per valandą laiko. Nebent taip pasinersi į vaikščiojimą ir miesto pažinimą, kad nejučia nukeliausi iki Radviliškio ar kur toliau. Tiesiog reikia norėti ir bandyti pažinti ir pažinimas pats atkeliaus pas tave.

Agnė Gailiūnaitė

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt