Dirbdama gyvūnų globos namuose gali pamatyti daugybę dalykų: suvoki, kad pasaulyje yra daug daugiau gerų žmonių, nei tu manei iki šiol, bet supranti ir tai, kad kuo toliau, tuo daugiau yra žmonių, kurie vertina tik materialinę naudą. Tikriausiai dėl sunkių gyvenimo sąlygų vis dažniau džiaugiamės didesne alga arba geresniu automobiliu ir vis mažiau įvertiname nematerialius dalykus, pavyzdžiui, nuoširdų pokalbį, gražų saulėlydį ar ištikimą šuns draugystę...
Atiduoti savo augintinį į prieglaudą, numarinti, išmesti į gatvę daugeliui yra toks pats lengvas pasirinkimas, kaip atsikratyti sena, prie interjero nebetinkančia, sofa. Išvykstu į užsienį, vadinasi, pasiimu porą labiausiai reikalingų batų, striukę, pasą, dar keletą niekučių, o kitką galiu išdalinti labadarai, taip pat ir savo geriausią draugą, kuris nebetelpa į lagaminą. Kuriu naują gyvenimą, seniems „daiktams“ jame nebėra vietos.
Išsivežti augintinį kainuoja pinigus ir laiko, taigi, atleisk, mažyli, bet tu man nebereikalingas. O ar daugelis pagalvoja, kas atsisveikinimo metu dedasi to „seno daikto“ širdyje? Iš vis, ar visi suprantam, kad jis turi širdį, jausmus, kad jam skauda, jis ilgisi... Apskritai, ar daugelis pažiūrim savo šuniui į akis, vienintelei būtybei, ištikimai iki mirties? Jeigu iki šiol to nepadarėt, prieikit ir pažiūrėkit, nesvarbu, ar jūsų šuo gyvena su jumis namie ir kartu gulinėja jūsų lovoje, ar jis ištisom dienom įkalintas voljere, ar smaugiamas ant grandinės – bet kuriuo atveju šuo yra šuo. Kaip grafas Morisas Meterlinkas yra pasakęs: „Jis mūsų draugas iš prigimties; nors akys dar nereginčios, jis jau mumis tiki: dar negimęs jis pasižadėjo žmogui.“ Jam nusispjauti, kas tu: firmos direktorius ar bedarbis, proto bokštas ar paskutinis mulkis, padovanok jam savo meilę ir jis tau atsidėkos tuo pačiu. Netgi amžinai pririštas prie būdos šuo, pamatęs pro šalį einantį savo šeimininką, suklūsta visu savo kūnu, nes tikisi, kad šis bent kartą perbrauks delnu jam per galvą. Ir nors šimtą kartų jis apsirinka ir šeimininkas praeina pro jį net nepastebėjęs, šimtą pirmąjį kartą jis vis tiek vizgins uodegą, judins visą savo kūną ir tikėsis, kad bent šįkart mylimiausias jo žmogus parodys jam švelnumą...
Kodėl aš prabilau apie tai? Todėl kad šiandien n-tąjį kartą sulaukiau skambučio, dėl kurio jaučiu beviltišką pyktį ir gailestį... Šioje šalyje šuo ar katinas, kurie kitose civilizuotose valstybėse yra laikomi socialiniai gyvūnais, pas mus daugeliui jie prilygsta daiktui. Išsviedi katiną per langą, smarkiai jį sužaloji, bet divyriškai išvengi bausmės; penkerius metus augini šunį, jis tau ištikimai tarnauja, o tu jį vieną dieną priduoti į prieglaudą, bet išvengi sąžinės priekaištų, nes gi pasielgei humaniškai, neišmetei į gatvę... O mes gi kalbam apie šeimos narį. Darkart kartoju, tai ne baldas, ne televizorius, ne batai – tai gyva būtybė. TU esi atsakingas už jos visą gyvenimą. TU esi atsakingas už jo palikuonius. TU esi atsakingas už tai, kad jis visą savo gyvenimą turėtų namus. Apie tai tu turi galvoti prieš priimdamas jį į šeimą. Turi apmąstyti viską dešimčiai ar net daugiau metų į priekį: tai, kad vieną dieną gali būti, jog turėsi vykti į užsienį, ir vienintelis tikrai humaniškas sprendimas yra pasiimti jį kartu (tai padaryti įmanoma!), jeigu tikrai tikrai neturi galimybių, pats turi ieškoti jam namų visais įmanomais būdais, nes tai mažiausia, ką gali padaryti; taip pat prieš priimdamas į šeimą augintinį turi apmąstyti ir tai, kad jis gali susilaukti palikuonių, nes tik tu būsi atsakingas, jeigu nenužiūrėsi savo kalės ar katės, jeigu nesterilizuosi jos, ir tik tu būsi atsakingas už naujų namų suradimą jiems; turi pasverti ir tai, kad mažas gyvūnas gali pridaryti „šunybių“: sugraužta stalo koja, „išgražinti“ batai ar kelis mėnesius nesibaigianti balučių šventė namuose – tai normalūs dalykai ir vien dėl subraižytų durų atsisakyti to, kuris mokosi tapti tavo geriausiu draugu, mažų mažiausiai nežmoniška...
Kiekvieni santykiai turi savo kainą ir šie taip pat: tai išlaidos, kantrybė, laikas... ir tik tas, kuris suvokia, kad ant kitos svarstyklių pusės yra neįkainojami moraliniai dalykai, turi teisę tapti šeimininku. Nes kas daugiau, jeigu ne šuo kasdien išves tave pasivaikščioti? Sakot, tai minusas? Pažiūrėkit į tai iš kitos pusės: jeigu ne jis, jūs galit pražipsoti pačią lietingiausią dieną. Kaip gražu, kai lyja didžiuliais lašais! Galite nepamatyti paties gražiausio saulėlydžio. Galite praleisti galimybę įbristi į pačią giliausią pusnį arba išgirsti pačią gražiausią paukščiuko giesmę. Bet svarbiausia, jūs galite praleisti galimybę būti mylimi neblėstančia ir besąlygiška meile...
Žinau, kad ne vienas jūsų dabar pagalvojo: „Žmonėmis reikia rūpintis, ne šunimis...“ Taip, reikia rūpintis ir jais, ypač bejėgiais vaikais, likimo valiai paliktais seneliais ar neįgaliaisiais. Bet žmogus yra savo likimo kalvis ir netgi pats silpniausias, vis tiek gali labiau pasirūpinti savimi nei žmogaus prijaukintas naminis gyvūnas. Ir kita tiesa, kuri bado akis: retas žmogus tau už nuoširdumą atsidėkos tuo pačiu, o šuo palaižo ir nieko nesiūlančią ranką...
„Šuniui nusispjauti į gražias mašinas, pinigus, didelius namus. Šuniui vis vien, ar tu esi turtingas ar vargšas. Protingas ar kvailas. Atiduok jam savo širdį ir jis tau atiduos savąją. O ar apie daugelį žmonių galėtum tai pasakyti? Ar su daugeliu jautiesi reikalingas, mylimas, vienintelis? Ar su daugeliu jautiesi laimingas?“ – klausė Dž.Groganas.
Simona Šakinytė
__________________________________________
Aplankykite mus www.linksmosiospedutes.lt ;)
