Gerbiami ir mieli mano BENDRAMINČIAI ir BENDRAŽYGIAI, į Jus taip kreipiuosi paskutinį kartą, kadangi mes visi sergame ta pačia liga - daliname save kitiems. Ir niekas jau mūsų nepagydys ir niekas mums paminklo nepastatys. Žinoma, mes to ir nesiekiame. Šį kartą noriu Jums labai trumpai išlieti susikaupusį savo liūdesį ir džiaugsmą.
Šiemet sukako 33 metai, kai aš Pamario padangėje gyvenantiems vaikučiams ir mokiniams pradėjau rengti įvairiausio masto bėgimo varžybas. Per tą laiką jų buvo visokiausių. Ankstesniais metais į mano vykdomas bėgimo varžybas susirinkdavo nuo 200 iki 700 bėgimo dalyvių. Deja, pradžioje man niekas nepadėjo, nei savivaldybės, nei Švietimo ministerija, tik vienas ištikimas mano draugas šilutiškis Edvardas Lukošius. Jis, ko gero, ir yra šios mano draugystės su moksleiviais istorijos liudininkas. Aš ieškojau būdų, kaip paskatinti pamario vaikučius sportuoti. Vieni mokyklų vadovai negalėjo suprasti, ko aš tomis savo bėgimo varžybomis siekiu. Tačiau vėliau suprato, jog man nieko nereikia. Didžiausiu atpildu man buvo džiaugsmu spindinčiuos vaikučių akys nukreiptos į ant krūtinės žvilgantį medalį.
Patikėkite - pradžia buvo sunki. Nueinu į kokią mokyklą ir sakau direktoriui, jog noriu jo mokyklos vaikams pravesti varžybas. Direktorius tuoj pat atrėžia, jog neturi pinigų. Aš sakau, pinigų man nereikia. Sakau, jog galiu dar ir padainuoti. O Dieve, nereikia, nereikia - neturime pinigų. Galų gale sugebu įrodyti, kad man nieko nereikia. Surenka man moksleivius į salę, aš jiems pakalbu apie bėgimo reikšmę žmogaus organizmo stiprinimui, apie rūkymo, alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimo žalą. Papasakoju apie garsius pasaulio bėgikus ir kitus sportininkus. Atsinešu kokį 15 kilogramų savo iškovotų medalių. Išdalinu juos vaikams, o nusipaveikslavę su medaliais, vaikai juos man grąžina. Niekada nesu skaičiavęs ar visi jie sugrįžo į mano lagaminą. Po sunkaus laikotarpio atėjo išganymas: Šyliuose, Degučiuose, Švėkšnoje, Priekulėje, Drevernoje, Judrėnuose, Ž. Naumiestyje, Natkišiuose aš tikrai pasijausdavau, jog esu kažkoks bėgimo prezidentas. Aš būdavau reikalingas tik apdovanojimo ceremonijoje. Todėl šiandien noriu nuoširdžiai padėkoti aukščiau minėtų mokyklų vadovams, mokytojams, kurie padėdavo man iš bėgimo varžybų padaryti šventę ir vaikams, ir mokytojams ir tėvams. Giliai į mano atmintį įsirėžė vaizdai, kai darželinukų mamytės ir tėveliai kartu bėga su savo atžalomis, o vienas iš jų su čiulpuku burnoje. Viešpatie, tai buvo gražiausios mano gyvenimo akimirkos. Kartais, vaikštant Vilniaus gatvėmis, nepažįstama mergina, moteris, vaikinas ar vyras prasilengdami su manimi pasisveikina. Aš dažnai pagalvoju, galbūt jie dalyvavo mano rengtose bėgimo varžybose. Ačiū Dievui, dar atpažino.
Liūdnas tas mano laiškas keliais aspektais: pirma, šių metų gruodžio mėnesį aš atsistatydinsiu ir Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacijos prezidento pareigų, todėl ir nebevykdysiu bėgimo varžybų Pamario krašto vaikučiams. Antra, netikiu, kad naujasis prezidentas turės panašių sentimentų šio krašto vaikučiams ir moksleiviams. Noriu Jus informuoti, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas bei Lietuvos asociacija "Sportas visiems" NESKIRIA LĖŠŲ VAIKŲ NUSIKALSTAMUMO PREVENCIJAI - tai darydavau aš savo iniciatyva atostogų metu ir skirdavau vaikų ir moksleivių bėgimo varžyboms nuo 200,00 Lt iki 300,00 Lt. Tačiau tai buvo tik maža dalelė iš mano atvežtų prizų ir medalių, kuriais nukraudavau apdovanojimų stalus, nuo kurių prizai ir medaliai atitekdavo Jūsų, MIELIEJI, vaikučiams ir moksleiviams.
Ar viską padariau, ką galėjau? Manau ne - neišmokiau rašyti eilėraščių ir groti gitara. Tai palieku Jums, brangūs ir geriausieji pasaulyje Pamario krašto Mokytojai.
Pagarbiai, Romas Bernotas
(E.LUKOŠIAUS nuotraukos)
