Šeštadienio rytą vilniečius į būrį grūstis sukvietė neįprasta atrakcija – sostinės „Akropolyje“ atidaryta pirmoji švediška drabužių parduotuvė „H&M“. Nors šalies „grietinėlei“ – rodos, 600 kviestinių reklaminį veidą turinčių įžymybių – parduotuvės durys atvertos asmeniškai – šventinis vakarėlis žvaigždėms ir žvaigždutėms vyko ketvirtadienio vakarą – aš, kaip ir kiti eiliniai mirtingieji, kurių apsilankymas parduotuvėje reklama jai nevirsta, į „H&M“ apsižvalgyti nuskubėjau šeštadienio popietę.
„H&M“ parduotuvėse reguliariai lankausi viešėdama užsienyje – aplankiau ispaniškąją, vokišką, danišką, švedišką, dar kelias. Nieko per daug ypatingo, tik kainos priversdavo pasijausti maloniai – didžioji dalis jų visad pasirodydavo „simpatiškos“ ir prie kasos atskleisdavo mano dosnumą. Pirmoji lietuviška, beje, didžiausia Baltijos šalyje „H&M“ parduotuvė taip pat patraukė mano dėmesį: net šiek tiek gėda pripažinti, kad nekantravau ir laukiau, kada gi galėsiu joje apsilankyti.
Akcijos vaikus paguldė ant žemės
350 litų vertės dovanų čekiai pirmiesiems dešimčiai parduotuvės lankytojų – tokią dovaną greičiausiems pirkėjams pažadėjo švediškas gigantas. Skambėjo labai viliojančiai – kelioms draugėms net pasiūliau į „Akropolį“ užsukti trimis valandomis anksčiau: maniau, atidarymas 11 val., tad jei būsime ten nuo 8 val., dieną pradėti galėsime gausiai papildžiusios garderobą už dyką. Blogiausiu atveju, galvojau, suspėsime patekti į kitų laimingųjų gretas – juk dar 300 pirmųjų lankytojų gauna 50 litų dovanų čekį, o visiems, perkantiems už 150 litų ir daugiau, nuo galutinės sumos nubraukiama po 30 litų. Menka, bet širdžiai malonu.
Vis dėlto jau atidarymo išvakarėse – penktadienio popietę – sulaukiau draugės skambučio: „Aš „Akropoly“. Nepilnamečių eilė jau guli palei „H&M“ sienas. Kada ten sakei jį atidaro? Šiandien?“. Pirma mintis mano galvoje: „O ne, tai dovanų čekių negausim“. Antra – „Iki parduotuvės atidarymo dar para. Kaip smarkiai turi būti pakvaišęs, kad voliotumeis ant „Akropolio“ grindų tiek laiko dėl „šmutkės“?“. Priminsiu, jog „H&M“ parduotuvės atidarymo proga „Akropolis“ vidun lankytojus įleido ir naktį iš penktadienio į šeštadienį – kad eilė galėtų ilgėti nestabdoma.
Palei „H&M“ sienas nuleipę paaugliai tapo tikra sensacija žiniasklaidoje. Nuotraukų galerijose – dėl dovanų kovojantys septintokai, straipsniuose cituojami 11-mečių pasisakymai apie nerimą, nekantravimą ir smagią galimybę pamiegoti „Akropolyje“. Pakraupau. Jeigu būčiau tų mergaičių mama, pati duočiau joms po 360 litų, kad išsaugotų savivertę, netarnautų „šmutkei“ ir naktį pamiegotų namie, o ne atsirėmusios į prekybcentrio sieną. Aiktelėjau pamačiusi, jog ant grindinio eilėje tįso ir lūkuriuojančių vaikinų eilės.
Rūbai nesužavėjo
Nors pamatyti vaizdeliai mane ir pribloškė, vilčių į „H&M“ vis dar dėjau. Tik su drauge nutarėme ten apsilankyti demonstruodamos bent kažkiek orumo – per parduotuvės duris įžengėme gerokai įdienojus, nuo klyksmų susilaikėme, „šmutkes“ vertinom kritiškai ir bet ko, rodos, priešingai nei daugelis, nečiupome.
Dviejuose parduotuvės aukštuose, pirmyn-atgal šmirinėjo keli šimtai žmonių. Vienoje eilėje prie matavimosi kabinų – per keliasdešimt. Drabužių kainos pasirodė aukštesnės nei afišuota, tai nuvylė.
Vis dėlto labiausiai nuvylė tai, kad iš maždaug tūkstančio skirtingų drabužių išties gražių, kokybiškų ir akį traukiančių radau labai nedaug. Didžioji dalis drapanų atrodė pigios (skonio prasme), nepatvarios. Nustebau pamačiusi lentynoje kabančią pūkais ir bumbulais „nuėjusią“ trikotažinę palaidinę – juk parduotuvė veikia dar tik kokias 5 valandas!!!
Į „H&M“ atėjau nusiteikusi išlaidauti – visą vasarą beveik nepirkau drabužių, ir dabar man, pamaivai, būtina atsigriebti. Suvokti, kad beveik nėra nieko, ką norėčiau įsigyti, tokiai skudurinei Onutei kaip aš – buvo skausminga.
„Man mama davė 500 litų šitai parduotuvei, o tau?“ – nugirdau, kaip eilėje prie matavimosi kabinų draugės klausia devynmetė. Tas 30 minučių, kurias vėliau leidau eilėje, svarsčiau, ką aš čia pirkčiau už 500 litų. Priėjau prie išvados, kad nežinočiau, kaip deramai išleisti ir tą 350 litų dovanų čekį, kurio buvau taip įsigeidusi. Matyt, prisipirkčiau apatinių kelnaičių dešimtmečiui.
Marketingo pavyzdys tautai
„H&M“ yra pigių drabužių parduotuvė tiems, kas mėgsta reguliariai atnaujinti garderobą, neketina išleisti daug ir nenori, kad rūbas tarnautų ilgiau nei metus. Vis dėlto tai, kas dėl šios parduotuvės dėjosi visą savaitę, galima laikyti absoliučiai tobulo marketingo pasekmėmis.
Minėti dovanų čekiai prie parduotuvės durų nutiesė milžinišką entuziastų eilę. Laiku išsiuntinėti pranešimai spaudai eilę pailgino dvigubai. Maža to, rugsėjo 2–15 dienomis dalis savaitgalį apsipirkusiųjų vėl sugrįš pirkti – minėtomis dienomis parodę praėjusio pirkimo čekį, vienai prekei klientai gaus 20 proc. nuolaidą. Apsimoka pirkti brangiau.
Lietuvoje yra labai neblogų užsienietiškų drabužių parduotuvių. Jose pilna stilingų drabužių, kurie nerėkia apie tai, kiek šiems išleidai. O jei kartais apie sumą ir pašnibžda, tai juos vilkintis dažniausiai neatrodo pigiai (skonio prasme). Vis dėlto nė viena parduotuvė savo atidarymu liaudies dėmesio taip neprikaustė. Matyt, ir tokio pelno per pirmą gyvavimo savaitgalį neatnešė. Ar pasimokys iš „H&M“ kiti?
„Cha, pasigrūs eilėje, prisipirks drapanų ir po to vaikščios visi vienodai apsirengę“, – draugui pasakė mergina, ėjusi pro „H&M“ vitriną. Velnias, man atrodo, ji nesuklydo – ar kelios kolegės pirmadienį darbe pasirodys su tokiu pat sijonu kaip mano?
