Pastaraisiais metais turbūt trečia dažniausiai artikuliuojama Afrikos valstybė neabejotinai yra Somalis, kuri populiarumu nusileidžia tik Egiptui ir Libijai. Kaip bebūtų keista, pirmos dvi yra detaliai eskaluojamos dėl poveikio turizmui arba kitų labiau lokalių sumetimų. Tuo tarpu Somalis, nors ir daro įtaką pasaulinės reikšmės jūrų keliams kaip globalus piratų centras ir galimas naftos šaltinis, tėra minimas puse lūpų, nes yra skaudanti Vakarų pasaulio gėda.
Kaip bebūtų keista, prieš savaitę didžiausia Somalio kaimynė Etiopija pradėjo invaziją į šią šalį. Etiopijos lyderiai šitokį veiksmą aiškino tuo, kad pastaruoju metu somaliečiai suįžūlėję kelia neramumus pasienyje, neretai jį peržengdami.
Daugelio nuostabai, apie tokį gana svarbų įvykį Vakarų žiniasklaidoje pasirodė vos kelios žinutės, su pasmerkimu iš JAV vyriausybės ir tylia šypsena palaikančių CŽV bei Pentagono. Lietuviškoji net nepasivargino - ką jau čia, nebe pirmas kartas, kai sparčiausiai besivystanti Afrikos ekonomika ašarų pakalnę užpuola.
Žinoma, konfliktas nebūtų toks gilus ir pūliuojantis, jei nebūtų galėjęs keroti kaip piktžaizdė daugiau nei vieną dešimtmetį. 1986 metais prasidėjusi genčių inicijuota revoliucija išaugo į pilietinį karą, o šis į gražiausią vadovėlinę anarchiją.
Dar po penketo metų Jungtinės Tautos nusprendė įvesti tvarką ir išbuvo iki 1995 kovo trečios, kai lemiamą akimirką, dėl žiniasklaidos ir visuomenės spaudimo, buvo atitraukti JAV kariai ir nebeliko kam ginti sostinės. Padėtis nevaldomai blogėjo dar gerą dešimtmetį, kol 2006 metais neapsikentus įsikišo jau minėta Etiopija. JAV, nors ir tyliai, bet taipogi nepraleido progos dvylika dienų iš oro pašaudyti į Al Qaeda kurortą. Buvo netgi vykdoma savotiška išplaukiančių patikra, jeigu koks svarbus minėtos organizacijos asmuo bandytų išnešti kailį.
2008 gruodį Etiopijos pajėgos atsitraukė. Tuo pasinaudojo radikalios gentys, ėmusios įvedinėti šariato teisę. Buvo mėginta užimti sostinę Mogadišu, tačiau šalis skilo. Šiuo metu yra apie dešimt stambesnių politinių grupuočių, kontroliuojančių dalis šalies teritorijos. Be abejo, teritorijų kontrolė yra daugiau išorinė ir skirta kovai su kitomis grupuotėmis, nesirūpinant vidinėmis problemomis, tokiomis kaip badas, piratavimas ir augantis smurtas (tai yra būdinga visiems šalies regionams).
Visgi pastarosios savaitės įvykiai teikia vilčių. Šįkart Etiopijos kariai daug geriau ginkluoti, motyvuoti ir jų daug. Maža to, ilgą laiką buvusi somaliečių didžiausia priešininkė, ji tapo didžiausio troškimo - taikos nešėja. Jeigu tikėsime New York Times, somaliečiai yra linkę spjauti į praeities nesutarimus ir palaikyti bet ką, kas sustabdys siautėjančius Shabab(Al-Shabab yra militaristinė islamistų grupuotė, žiauriai valdanti daugiau nei pusę Somalio teritorijos pagal šariato teisę).
Maža to, yra ir antra kaimynė sąjungininkė - Kenija. Jos invazija prasidėjo net ankščiau, tačiau nesant rimtesnės paramos buvo judama labai sunkiai, juolab, kad Shabab valdo didelius uostus, kurie neša multimilijoninius pelnus. Šįkart spaudžiama iš visų pusių ir kertama per visus pirštus, tačiau ar pavyks? Etiopijos lyderiai teigia, kad jie liks iki galo, tačiau nežinia, ar galas yra, kai priešas remiasi religija, tradicija ir yra gerai finansuotas. Galime matyti nesėkmingą JAV pavyzdį Afganistane, kai Talibanas tebėga gajus visuomenės elementas.
Žiūrint toliau galima pastebėti, kad Somalis yra stipriai islamizuotas kraštas, tuo tarpu Etiopija didžiąja dalimi krikščioniška(62%). Kadangi džihadas prieš ją jau yra paskelbtas, o pasienio ruožas juda ir yra kertamas gausių būrių pabėgėlių, vienas iš galimų variantų būtų kovos ar bent teroro aktų persimetimas į šalį. Neabejotinai tai sužlugdytų šalies gyventojų pasitikėjimą valdžia bei gal net nutrauktų invaziją. Bet tai tik dar vienas galimas variantas.
Trečiasis ir labiausiai tikėtinas - JAV ir Europos pagalba. Žinoma, jiems nereikia dar vieno karo prieš vaiduoklius, juolab, kad JAV kariai iš Somalio gėdingai pasitraukė ir iki šiol savo kaltę atsisako pripažinti. Tačiau nedera pamiršti, kad naftos tyrinėjimai šalyje sustojo prieš gerus du dešimtmečius. O remiantis Kinijos, JAV ir Pasaulio Banko prognozėmis nereikėtų atmesti, kad po žeme slypi tie patys telkiniai, iš kurių lobsta Arabų pusiasalis. Taipogi stipri intervencija išsispręstų daug laivybos problemų, jau nekalbant apie principinį smūgį Al Qaeda.
Visgi galima tikėtis ir stebuklo, jog neįsikišus Vakarams, Etiopija ir Kenija susitvarkys. Žinoma, šalyje, kurios daugiau nei pusę valdo radikalios gentys, už Korano žinias dovanojančios vaikams ginklus, susivienijimas sunkiai įsivaizduojamas. Net ir padalinus šalį, neramumai tikrai nesibaigs, o tik dar paaštrės, taigi atrodo, kad Etiopija su Kenija įklimpo ilgiems ir sunkiems laikams.
