Spektaklis „Beprotiškas savaitgalis“ primena... šuolį parašiutu!

Kuo Panevėžys asocijuojasi eiliniam lietuviui? Lietuvos Čikaga - suprask, nusikaltėlių meka? Čempioniškasis Ekranas ir jo ištikimi gerbėjai Ultros? J. Miltinis ir jo legendinis teatras, garsinęs kažkada Panevėžį visoje Sovietų Sąjungoj? Juozo Balčikonio gimnazija, kuri pagal abiturientų įstojimą į prestižines specialybes ir universitetus yra viena iš lyderių visoje Lietuvoje? O gal nemokšos politikai, kurie mistinėmis aplinkybėmis tampa miesto vadovais ir taip „garsina“ Panevėžį? Asociacijos kuria stereotipus, o stereotipai žmonių sąmonėje ilgainiui tampa nusistovėjusiomis nekintančiomis normomis. Turbūt niekas nesiginčytų, kad Juozą Miltinį galima būtų pavadinti Panevėžio epochos simboliu - spektakliai, filmai, išauginta ištisa karta garsių aktorių. Nors J. Miltinio dramos teatre lankausi ne taip jau retai, bet tai, ką išvydau šį savaitgalį lankydamasis režisieriaus Albino Kėlerio spektaklyje „Beprotiškas savaitgalis“, prilygo jausmui, kurį tam tikra prasme galima palyginti tik emocijoms šokant iš padebesių su parašiutu. Skirtumas tik tas, kad prieš spektaklį niekada nesugalvočiau jaudintis, o prieš pirmą šuolį tave, nori ar nenori, sukausto jaudulys ir baimė. Šuolio ir spektaklio metu per visą kūną bėgiojo šiurpuliai. Savaime aišku, jie skirtingi: spektaklyje juos iššaukė susižavėjimas nepriekaištinga aktorių vaidyba, nedingstantis nei minutei rafinuotas vaidmenų atlikėjų humoras bei prikaustyta, šėlstanti pilnutėlė salė žiūrovų. Šuolyje nėra nei žiūrovų, nei vaidybos, o adrenaliną gamina ir šiurpulius kelia tik iššūkis, nesėkmės baimė ir beribės dangaus platybės. Vis dėlto ir po šuolio parašiutu, ir po spektaklio jaučiausi pakylėtas, apimtas euforijos, kažkuo praturtėjęs. Laukiu nesulaukiu kito apsilankymo Juozo Miltinio dramos teatre! Miltinio dvasia gyva! P.S. Teisybės dėlei verta priminti, kad šio spektaklio premjera vyko jau senokai – 2009 metais, bet akivaizdu viena – aktoriai ir pats spektaklis išgyvena renesansą! Daugiau mano minčių.