Turbūt renginiui besiruošiant savanoriškai niekas nedirbo. O kas gi dirbs tokią gražią dieną. „Švęsk sekmedienį“, - sako patys žinot kas. Švęskime Kovo 11-ąją.
Šventę keičia darbo sąvoka. Tačiau jaunimas senolių - ne. Gavot nepriklausomybę, turėkit. Jūs ją gavote, mes ją turime. Skirtumas aiškus. Tai anos kartos pergalė, tai šventė jiems.
Minėjimo vietoje, žmonių susirinko lyg Minedo koncerte, tik skirtumas tas, jog valstybės galvos įpareigotos ten būti, ten ir yra. O apatinės dalys greičiausiai dar nepabudo iš miego. Kas toliau?
Mums reikia žadintuvo. Nėra brangus tai daiktas. Ne, nepaprasto žadintuvo, o piliečio žadintuvo. Šis atsieis gan brangiai. Galime pirkti iš rusų, tai būtų eilinė okupacija, galim iš vokiečių, taip pat nieko nuostabaus. O gal iš lenkų? Tai jau šilčiau.
Tik prie durų radę dėžę, kurioje žadintuvas, tame koncerte dalyvausime ir mes, kad ir koks jis bebūtų. Ten stovėsime ir mes, nes tai bus mūsų koncertas. Mūsų pergalės vaisius. Ir taip iki paskutinės pensijos. Ten stypsosime vieni, nes vaikai to nesupras, kaip ir dabartinė naujoji karta nesupranta, arba apsimeta, kad supranta. Vėliau ten stovės ir tie nesupratę, kurių nesupras jų vaikai. Ir taip iki paskutinės pensijos.
Kiekviena karta stovės už savo iškovotą tiesą, ne už tėvų ar senelių, tik už savo ir niekeno daugiau.
