Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Valstybės ištakos. Rytų Pabaltijo archeologiniai duomenys pagal A.Girininką

Paleolitas pagal A.Girininką
Paleolitas pagal A.Girininką
Šaltinis: 15min
0
A A

Mokslinėje literatūroje galima atrasti gana skirtingą Lietuvos valstybės raidos periodizavimą. Šis straipnis nėra istorinio tipo, todėl į mokslinę polemiką nesivelsiu – aprašysiu...

Mokslinėje literatūroje galima atrasti gana skirtingą Lietuvos valstybės raidos periodizavimą. Šis straipnis nėra istorinio tipo, todėl į mokslinę polemiką nesivelsiu – aprašysiu tai, kas mano akimis nekelia jokių akademinių ginčų, ir jeigu esu neteisus, tai kvalifikuoti istorikai mane pataisys.

Lietuvos valstybės ištakų paprastai ieškoma akmens amžiuje.

Labai ilgą laiką mūsų istorijos moksle buvo absoliutinama M.Gimbutienės tezė dėl Kurganų kultūros žmonių įtakos baltų etnoso susiformavimui – iki šiol teigiama, kad III tūkst. pr.m.e. į Nemuno upės baseiną atsikraustė karingi indoeuropiečiai (arijai), kurie labai greitai asimiliavo negausias vietines gentis ir taip susiformavo baltai, tiksliau tuo metu vis dar baltai-slavai-germanai.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis labiau įtvirtinama A.Girininko hipotezė, pagal kurią indoeuropiečių gentys nebuvo gausios ir neasimiliavo vietos genčių, o labai sėkmingai jose integravosi, atsinešdamos savo kultūros laimėjimus, neišstumdamos esamų.

Štai pavyzdžiui, 2005 m. Lietuvos istorijos instituto išleistame „Lietuvos istorijos“ I tome mūsų istorijos procesas aprašomas lygiai taip: „Maždaug prieš 23 tūkstantmečius vėlyvasis Nemuno (Viurmo, Valdajaus) apledėjimas padengė didžiąją dalį Pietų Lietuvos, priversdamas į pietus pasitraukti ir gyvūnus, ir greičiausiai dar negausias senovės žmonių grupes. [...] Hipotetiškai pirminis Lietuvos teritorijos apgyvendinimas vėlyvojo ledynmečio pabaigoje galėtų būti siejamas su vienu ar keliais iš keturių vėlyvajame paleolite netoliese apgyvendintų regionų. [...] Remiantis negausiomis Lietuvos, Lenkijos ir kt. aplinkinių kraštų vėlyvojo paleolito pabaigos paminklų datomis, geologijos ir paleografijos duomenimis, galima manyti, kad Lietuvos teritorija buvo apgyvendinta po paskutinio apledėjimo, biolingo ir aleriodo laikotarpiais. [...]

Ir archeologijos, ir paleografijos duomenys rodo, kad kraštas buvo tankiai ir kompleksiškai apgyvendintas paskutiniu vėlyvojo ledynmečio laikotarpiu, vėlyvajame driase. Tuo laikiotarpiu Lietuvos teritorijoje gyvavo mažų mažiausiai keturios kultūrinės grupės: Ankstyvoji ir Vėlyvoji Svidrų kultūros, Vilniaus grupė, hibridinio tipo stovyklos. Be abejo, tuo metu Lietuvos teritorijoje taip pat galėjo egzistuoti dar bent keli neatpažinti kultūriniai junginiai. Visų Lietuvos teritorijoje aptinkamų paleolito pabaigos gyvenviečių negalima jungti į vientisą raidos grandinę. Taip pat reikia konstatuoti, kad šiuo metu mokslininkai dar nepajėgūs tiksliau apibrėžti tiek daugumos Lietuvos paleolitinių kultūrinių grupių turinį ir ribas, tiek jų tarpusavio santykius laike ir erdvėje. [...] Perėjimas nuo pasisavinamojo ūkio prie gamybinio, nuo paleolito šiaurės elnių medžiotojų gyvenimo būdo į žemdirbystės ir gyvulininkystės epochą buvo ilgas ir sudėtingas. Pasikeitė žmonių pasaulėžiūra, visuomenės struktūra ir materialinė kultūra. Ėmė ryškėti naujos epochos kontūrai – pradžioje neryškūs, tik kaip pereinamojo laikotarpio, o vėliau aiškūs ir konkretūs, kaip atskiros grandies istorijos raidoje bruožai. [...] Mezolitas apibūdinamas kaip ankstyvojo poledyninio akmens amžiaus epocha, pasižyminti ypatingu žmogaus prisitaikymu prie besikeičiančios gamtinės aplinkos, visapusišku pasisavinamojo ūkio išvystymu klajoklinio gyvenimo sąlygomis ir tobula titnago dirbinių gamybos technika. [...]

Neolitinių kultūrų formavimasis Europoje glaudžiai susijęs su Artimųjų Rytų įtaka. Iš ten į Europą pateko pagrindiniai kultūriniai augalai ir kai kurie naminiai gyvuliai (ožkos, avys). [...] 6600-4200 m. pr. Kr. Rytų ir Pietų Pabaltyje, pietuose iki Pripetės baseino bei Rusijos Valdajaus aukštumų zonoje įsigalėjo plačialapiai miškai ir juos mėgstanti gyvūnija. [...] Gamybinis ūkis nelaikomas svarbiausiu Lietuvos teritorijoje buvusiu neolito bruožu. Čia gyvavusių neolitinių Dubičių, Nemuno, Narvos, Šukinės-duobelinės keramikos kultūrų bendruomenės plėtojo pasisavinamojo ūkio formas. Gamybinio ūkio elementai viduriniajame ir vėlyvajame neolite (pastaba: 4400/4200-3100/2900 ir 3100/2900-2000 m. pr. Kr.) tik pradėjo skintis kelią. Lietuvos teritorijoje pasirodė negausios Piltuvėlinių taurių, Virvelinės keramikos, Rutulinių amforų kultūrų bendruomenės, kurios vertėsi gyvuliniknyste ir žemdirbyste. Pastarųjų kultūrų įtaka vietinėms kultūroms nebuvo lemiama, todėl per visą neolito laikotarpį Lietuvoje pasisavinamojo ūkio formos išliko vyraujančios. [...] Neolitizacijos pradžią galima sieti su plačiu miškų deginimu kas penkerius-dvylika metų. Dėl to paplito maistiniai augalai: lazdynai, šermukšniai, įvairūs žolynai, naudojami maistui ir vaistams, padidėjo elnių kaimenės bei pievos, reikalingos ganykloms. [...] Gamybinį ūkį buvus liudija kauptukų, kaplių, titnaginių pjaunamųjų ašmenėlių, piktžolių bei javų žiedadulkių atsiradimas.“

Panašių nuomonių, o kartais ir jų paneigimo, galima pastebėti ir kituose leidiniuose.

Štai pavyzdžiui, 2006 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistoje knygutėje „Tautos kilmė“ rašoma: „neolito laikais dab. Baltijos šalių teritorijoje gyveno vadinamosios Narvos kultūros žmonės. Ši kultūra pavadinta Estijoje esančios Narvos gyvenvietės (dab. miesto) vardu. Ji apėmė didžiulius plotus nuo dab. Leningrado srities (Rusija) iki Kaliningrado srities (Karaliaučiaus krašto) ir Lenkijos Šiaurės rytų. Narvos kultūra tiesiogiai susijusi su ankstesne Kundos mezolitine kultūra. Kai kurie tyrėjai mano, kad kaip tik Narvos kultūros žmonės sudarė baltų etnoso pagrindą, o ateivių virvelininkų įtaka (ypač rytų baltų etnogenezei) menka. Bet tai sunku suderinti su faktu, kad baltų kalbos – indoeuropietiškos“.

A.Girininko nuomonė šiuo klausimu geriausiai perteikiama jo parengtoje ir 2009 metais Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto išleistoje „Lietuvos archeologijoje“, pirmajame leidinio tome. Čia rašomi sekantys dalykai: „Virvelinės keramikos kultūra. Nėra kitos tokios Europos archeologinės kultūros, dėl kurios būtų kilę tiek daug ginčų, dviprasmių jos kilmės, raidos, įtakos kitoms kultūroms vertinimo. Nuo 1883 m., kai vokiečių archeologas Friedrich Klopfleisch išskyrė šią kultūrą, iki šiol dar neišspręstas šios kultūros kilmės ir išnykimo klausimas. Lietuva taip pat neliko nuošalyje nuo VKK (pastaba: Virverlinės keramikos kultūros) tyrinėjimų, nes jos teritorijoje jau nuo XIX a. pabaigos randama šiai kultūrai būdingos keramikos, akmeninių laivinių kovos kirvių, o vėliau atskirų gyvenviečių ir pavienių kapų. [...] Archeologiniais duomenimis, Europos VKK yra nevienalytė, nevienalaikė, ją sudaro keletas grupių, o šios – atskiras archeologines kultūras.

Rytų Pabaltijo paminklai buvo sujungti į Rytų Pabaltijo VKK ir laivinių kovos kirvių kultūrą, kuriai būdingi pavieniai kapinynai ar kapai ir nedidelės trumpalaikės gyvenvietės. [...] Šiuo metu dauguma archeologų sutaria, kad virvelininkai tik trumpam apsistodavo vienoje vietoje, nes VKK ūkio modelis buvo klajoklinė gyvulininkystė (pastaba: vietinėse miškų neolito bendruomenėse buvo vystoma sėslinė gyvulininkystė). Zooarcheologinė įkapių medžiaga rodo, kad bemaž visi kauliniai įrankiai buvo pagaminti iš ožkų ir avių kaulų, o kapuose retai randama kiaulių ir galvijų kaulų. Ilgalaikės gyvenvietės būdingos tik Alpių zonai ir vėlyvajam Skandinavijos pavienių kapų kultūros etapui. [...] Pagal M.Gimbutienę, Aleksandr Briusov ir kitus mokslininkus, VKK kildinama iš Pietryčių Europos stepių zonos kaip nomadiškos kilmės kultūra. Jos plitimas į miškų zoną siejamas su klajoklių migracija iš stepių zonos.

Kiti tyrinėtojai laikosi priešingos nuomonės ir VKK susidarymą laiko socialinių kultūrinių agrarinio ir miškų neolito bendruomenių transformacijų išdava. Tačiau reikia pripažinti, kad ši kultūra Rytų Pabaltyje ir Lietuvoje nėra vietinė, o jos įtaka vietinėms kultūroms – minimali. [...] Daugiausia VKK keramikos rasta tiriant kitų kultūrų ir laikotarpių paminklus. Juose rastos VKK keramikos kiekiai yra maži. Todėl kyla nemažai klausimų, vertinant kompleksų vientisumą ir jų datavimą. Tenka pažymėti, kad VKK inventorius dažnai tapatinamas su Pamarių, rutulinių amforų kultūrų medžiaga.“

Toks A.Girininko virvelinės keramikos kultūros apibūdinimas savo turiniu paneigia mūsų kalbininkų išpopuliarintą ir šiuo metu vyraujančią baltų kultūros kilmės iš indoeuropiečių-arijų hipotėzę, kurią būtina tikslinti.

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie Ikrauk.lt