Kažkada mokinys privalėjo dėvėti uniformą, priklausyti „spaliukams‘‘ arba „pionieriams‘‘ ir, savaime suprantama, mokytis. Dabar, be to, kad mokytis jis vis dar privalo, mokinys, ypač abiturientas, turėtų turėti mobilujį telefoną, šiek tiek savarankiškumo ir vairuotojo pažymėjimą.
Ne išimtis ir Radviliškio Lizdeikos gimnazijos abiturientai. Taip, jie turi ne tik vairuotojo pažymėjimus, bet ir automobilius, kuriuos kiekvieną rytą „rūpestingai“ pastato mokyklos kieme.
Šiemet užderėjo tiek abiturientų, kad visų jų automobiliai netelpa viename kieme, tad kiekvienas, panoręs palikti automobilį kieme, arčiau durų, yra stebimas akylo gimnazijos ūkvedžio žvilgsnio ir jei, neduok Die, užims direktoriaus vietą, yra „pavaromas‘‘ šalin, galbūt į gatvės kelkraštį, o gal šiaip – kur akys mato ir kelio eismo ženklai leidžia.
Taip pat ir šį penktadienį: ryte visi „ratuoti‘‘, prižiūrimi mielojo ūkvedžio, taisyklingai sustatė automobilius mokyklos kieme. Po piet vyko „Robinzonų sueiga‘‘ („Robinzonai‘‘ – tai toks projektas, kurį kelis metus inicijuoja ir rengia mokyklos direktorius J.Varkulevičius), kurioje dalyvavo ne tik robinzonai iš Lizdeikos gimnazijos ir kitų mokyklų, bet ir rėmėjai, be kurių neįsivaizduojamas joks projektas. Rėmėjai sugužėjo mokyklon ir savo automobilius, ne taip kaip „žalialapiai‘‘ abiturientai, „numetė‘‘, kur papuola: skersai, atbulai ir visaip kitaip.
Tuo metu, daugeliui abiturientų pamokos baigėsi, tad jie judėjo automobilių link ir kad tik greičiau namo, pas korepetitorius ar kur kitur – savaitgalio pradžia nelaukia. Taip pat ir abiturientė, čia ją vadinsime X, kurios penktadieninė situacija iš dalies atskleidžia mokyklos prioritetus. Panelė X po pamokų skubėjo pas korepetitorę, kad kaip ir kiekvieną penktadienį ruoštųsi lietuvių kalbos egzaminui. Deja, išėjusi į kiemą, ji pamatė, kad automobilis yra taip „užstatytas‘‘, jog išvažiuoti „nenubrozdinus‘‘ šalia esančių automobilių (tarp jų ir mokyklos direktoriaus raudonosios Ventos) tiesiog neįmanoma.
Teko imtis veiksmų: pirmiausia – garsinis signalas, kuris tik atkreipė aplinkinių dėmesį, bet daugiau buvo visai nereikšmingas. Kitas žingsnis – kreipimasis į mokyklos ūkvedį, su prašymu, kad galbūt atsiras žmogus, kuris sugebės patraukti savo automobilį, o panelė X spės pas korepetitorę. Deja, ne. Vienintelė nauda iš ūkvedžio ta, kad buvo pasakyta, kas tas „gudruolis‘‘, nežinantis kaip pastatyti automobilį – UAB „Fasma“ direktorius – Urbonas ar Urbonavičius (šito išsiaiškinti nepavyko net internete). Trečias mėginimas nuvykti pas korepetitorę – ėjimas į renginį ir paties direktoriaus prašymas pastūmėti automobilį. Deja, ir ten buvo pasakyta, kad teks laukti net 2 valandas, kol baigsis renginys, nes pono direktoriaus trukdyti negalima ir, matyt, ne jis kaltas, kad būtent taip pasistatė savo automobilį.
Taip ir liko panelė X be automobilio ir be lietuvių kalbos pamokos, nes visiems rūpi, kaip vairuoja „žalialapiai‘‘, o ne ponai direktoriai, kuriems jokios taisyklės negalioja.
