Sveiki, mes esam keturkojis gyvūnų globos namų „5 pėdutės" kolektyvas ir šiandien norėtume kreiptis į jus šventine nuotaika, mat praėjusį šeštadienį, kovo 24d., žmonės, kurie rūpinasi mumis ir mes patys, žinoma, surengėm šventę, kurioje galėjo dalyvauti ne tik gyvūnų mylėtojai, bet ir jų keturkojai draugai. Tai ne pirma tokia šventė, kurią organizuoja „5 pėdutės", galima sakyti, tai jau tampa tradicija. Lojantis, besišypsantis ir visada nenuspėjamas šitas renginys kaskart priverčia šypsotis ne tik mažuosius dvikojus dalyvius, bet ir suaugusius gyvūnų mylėtojus.
Šventė prasidėjo pusę penkių, bet jau ketvirtą valandą buvo girdėti šurmuliavimas, inkštimas, lojimas ir trypčiojimai prie durų. Pats pirmasis ir nekantriausias buvo mažas mišrūniukas Odis su savo šauniais šeimininkais, kurie smagiai ir aktyviai įsitraukė beveik į visus žaidimus, dalyvavo ir šauniausios kaukės rinkimuose, kur pristatė šuniuko jūreivio kaukę ir keletą triukų, kuriuos Odis sugebėjo atlikti ir truputį drebančiom iš baimės kojytėm.
Kol šventės dalyviai jautėsi gana nedrąsiai, uostinėjosi, pažindinosi, jaukinosi prie aplinkos, mes pristatėme pagrindinius mūsų darbus ir pasiekimus. Kadangi ši šventė kaip tik sutapo su neoficialiu po gaisro atsikūrusios prieglaudos vienerių metukų gimtadienių, tai sieną puošė visa šių metų statistika, pasirodo, nuo kovo vidurio iki šio vasario pabaigos namus rado 338 mūsų prieglaudos gyventojai, tarp jų vienas šeškas. Turint omeny, kad mūsų globėjai mus išleidžia ne į bet kokius namus, pavyzdžiui, prie būdos rišti mūsų neatiduoda ir pan., tai šitas radusių namus gyvūnų skaičius yra tikrai didelis. Jie taip pat bando parinkti šuniuką ar kačiuką pagal būsimo šeimininko temperamentą ir nesiūlo rinktis pagal išvaizdą. Aišku, ne visi sutinka, nes dažniausiai visi nori paties gražiausio, kad ir pamišėlio, arba veislinio. Nieko nepadarysi, tokie jau tie žmonės. Čia tikriausiai yra mūsų, gyvūnų, didžiausia vertybė, kad mes žmogų renkamės ne pagal išvaizdą ar kilmę, o pagal nuoširdumą ir atvirą širdį.
Bet grįžkime į šventę, kuri prasidėjo Nordo ir Viski, mūsų šunų-terapeutų, pristatymu. „5 pėdutės" jau kurį laiką užsiima šunų terapija su vaikais, turinčiais negalią, ir vaikais iš globos namų. Kažkada buvę niekam nereikalingi, vėliau kai kurie iš mūsų tampa didžiausi pagalbininkai mums ir geriausi draugai vaikams, kuriems šiluma ir artumas labiausiai reikalingi. Kad Viski tinka kanisterapijai (bendravimas su šunimis) jos šeimininkė, „5 pėdučių" direktorė ir mama, Natalija pastebėjo jau seniai. Viski visiškai neturi agresijos, yra rami, atsipalaidavusi, neįsitempusi, jaučia savo dydį bet kokioje patalpoje ir su įvairaus amžiaus žmonėmis. Taigi baigusi psichologijos studijas Natalija iškart svajojo užsiimti kanisterapija su savo geriausia keturkoje drauge. Ir štai vieną dieną į prieglaudą atvyko Nordas. Iš pradžių jis ieškojo namų, netgi buvo rezervuotas vieniems žmonėms, bet dėl prastos sveikatos negalėjo iškart vykti namo, kelis mėnesius gyveno pas mus, kur buvo prižiūrimas ir gydomas. Palaipsniui atsiskleidė Nordo, kaip terapeuto, savybės. Po kelių mėnesių jis kartu su Viski pradėjo terapeuto veiklą. Kuo toliau, tuo labiau Natalija jį giria ir sako, kad šis šuo labai tinka terapijai: jo paklusnumas ir protas, kas yra du skirtingi dalykai, jo ramumas, sumanumas, agresijos nebuvimas ir pasišventimas darbui (taip, šunys ir tai turi) yra savybės, kurios padeda sunkų vaikų gyvenimą padaryti lengvesniu.
Po mūsų šunų-herojų pristatymo atėjo laikas tam, ko visi ir susirinkome - kaukių pristatymui. Pirmasis į sceną žengė nuolatinis „5 pėdučių" renginių dalyvis ir vienas iš vedėjų, buvęs „5 pėdučių" globotinis, o dabar aktyvus šitos prieglaudos savanoris Otelas, tądien puošęsis supermeno kauke. Otelas, kurį kažkada dar mažiuką su mamyte šeimininkai išmetė į gatvę, dabar yra šuo, kuris savo užimtumu tikriausiai aplenktų bet kurį žmogų: jis yra vienas pagrindinių „5 pėdučių" savanorių, laikinas nesocializuotų šuniukų globėjas, šuniškų renginių vedėjas, retkarčiais filmuojasi televizijoje, o laisvalaikiu labai sėkmingai sportuoja agility (šunų vikrumo varžybos). Jis vienas didžiausių pagalbininkų savo šeimininkei socializuojant žmonių bijančius ir savimi nepasitikinčius šunis.
Matot? Bet kuris iš mūsų gali tapti labai reikalingas ir nebūtinai kažkokiems tikslams įvykdyti. Kai kurie buvę mūsų globotiniai yra tiesiog didžiulė atrama ir džiaugsmas savo šeimininkui, kas irgi yra labai svarbu. Tokia yra antra kaukių baliaus dalyvė Topsė, taip pat buvusi „5 pėdučių" globotinė, kurį į šventę atvyko pasipuošusiu paršiuko kauke ir užėmė antrąją vietą.
Trečioji dalyvė - vakarų Škotijos baltoji terjerė Onlė - į sceną įnešė pavasario gaivą. Jos kostiumas, kurio mergytė nenusirengė viso renginio metu, buvo nusėtas įvairiaspalvėmis gėlėmis, o galvytę puošė skrybėlaitė. Onlė sužavėjo publiką ir dauguma jų savo balsą atidavė būtent už ją, taigi baltukė iš šventės grįžo su nugalėtojos titulu.
Išleidę kaukių pasirodymo dalyvius nusirengti ir "šokti" į savo įprastus kailius, vieni smaližiavo skanėstais nuo švediško stalo (skanumynai buvo skirti ir žmonėms ir mums), kiti dalyvavo tradicinėje loterijoje be pralaimėjimo ir apžiūrinėjo prekes "5 pėdučių" krautuvėlėje bei turėjo galimybę mums skirti savo 2% pajamų mokesčio, o treti dalyvavo rungtyse. Iš pradžių dalyviai buvo gana nedrąsūs, bet šventei įpusėjus visiems pasidarė smagu: jūreivio Odžio šeimininkai nepraleido nė vienos rungties, Topsytė šuniukams skirtoje rungtyje „Atnešk skanėstą" nušluostė visiems nosytes, o visi šventės dalyviai parodė gana geras žinias apie šunų ir kačių veisles.
O pabaigai papasakosiu apie mūsų mažuosius garbės svečius, mat, renginyje dalyvavo ne tik šuniukai ir jų šeimininkai bei draugai, bet ir keli mažamečiai atstovai iš vaikų globos namų „Danė". Jie padarė plakatą iš jų terapijų su mūsų Nordu ir Viski, nupiešė keletą piešinukų, kurie šventės metu puošė sieną, o vienas aktyviausių ir drąsiausių vaikų netgi padėjo Viski ir Nordui pristatyti savo kaukes. Atsidėkodami už tai mūsų globotojai ir mes patys padovanojome jiems namie keptų skanumynų.
Šventė buvo šauni netgi man, Rikai, nors į šventę ėjau be kaukės ir nedalyvavau nė vienoje rungtyje, tačiau turėjau smagią galimybę užimti svečius, kuriems kildavo bent menkiausia mintis panuobodžiauti.
