Žinia, vilkai turi ypatingą intuiciją, ypatingą uoslę, jie moka ypatingai prisirišti, ypatingai mylėti. Jie ištikimi, jie stiprūs, kartu ir švelnūs savo šeimai, kovojantys už ją, ginantys. Vilkai išmintingi. Toks yra ir Arko - 2,5 metukų vokiečių aviganis, kurio kraujyje užprogramuoti visi gerieji vilko bruožai. Be to, jis moka gyventi su žmogum. Jis suprantą žmogų, jam reikia žmogaus.
Deja, atsitiko taip, kad žmogui nebereikėjo Arko. Vieną gražią dieną jaunam vokietukui buvo uždėtas antkaklis. Pradžioj jis nieko neįtarė. Manė, kad kaip visada- eis pasivaikščioti, o ir sniego per langą matė. Ech, galvojo Arko, tai bent padūksiu.
Kad kažkas ne taip, Arko suprato tik peržengęs namų slenkstį. Šeimininko žvilgsnis buvo kažkoks kitoks. Jis suko akis nuo savo augintinio, nieko nekalbėjo. O kai išėjo į lauką ir patraukė neįprastu keliuku, Arko pasidarė baisu. Kilo į nežinomą kalną, ėjo pro nepažįstamus vartus, už kurių pasitiko daugybė lojančių brolių. Na, o kai reikėjo peržengti slenkstį, už kurio Arko pajuto mirtį, beliko įsispirti visomis keturiomis ir priešintis. Staiga Arko išgirdo moterišką balsą: „Ką jūs darot??? Ar žinot, kuo tai gręsia???'' Viltis sužibo stipriai plakančioj Arko širdutėj. Tačiau šeimininkas - inteligentiško stoto vyriškis- tepasakė: „Ką padarysi....''.
VISKAS. Arko turi registracijos numerį, atskirą grotuotą narvą. Nebeįdomūs ir iš namų atnešti žaisliukai. Čia juk ne žaidimai. Čia Arko girdi, kaip naktimis dreba tie keli šuneliai, kuriuos kitą savaitę jau planuoja žudyti. Savo vilkiška uosle jaučia šaldymo kameroje esančių brolių lavonų šaltį. Nepelnytas siaubas apima jauną, niekuo nenusikaltusį Arko.
Priimkite Arko į namus, suteikit jam meilę, šilumą, kol jis nepapildė potencialių mirtininkų sąrašo, kol dar nesusirgo bjauriausiom Grindos ligomis. Ne vieta ten jam. Jam reikia gerų gyvenimo sąlygų ir žmogiškos šilumos.
