Netoli Utenos, gražiame Medenių miestelyje įsikūrę gyvūnų globos namai jau septintus metus kasdien priima, dovanoja, gydo, globoja keturkojus žmogaus draugus, kuriems likimas pagailėjo jautrios šeimininko širdies, švelnios rankos, o kitaip tariant- žmogaus meilės. Utenos savivaldybė – kogero vienintelė Lietuvoje, kuri gyvūnų skaičiaus kontrolę patikėjo ne žudikiškai sanitarinei tarnybai, o būtent gyvūnų globos organizacijai. Todėl daugiau nei simboliška, kad globos namų atidarymo data – 2007 m. vasario 14 d. – kai visi tiek daug kalbame apie meilę. O jos čia tikrai netrūksta.
Jau eilę metų kasdien beglobių gretas papildo išduoti, suluošinti, sergantys ar tiesiog namų netekę šunys ir katės. Visais jais rūpinamasi kaip savais, kaip gamtos stebuklais ir kai jau ateina laikas- visiems ieškomi rūpestingi namai, kuriuose gyvūnas nugyventų sotų ir pilnavertį gyvenimą. Žinoma, kasdien į prieglaudą atvažiuoja ir įvairių žmonių, kurie renkasi sau gyvūną ir jį išsiveža, tačiau ne visada sėkmingai susiklosto keturkojo gyvenimas naujuose namuose. Tokiu atveju buvęs globotinis visada turi teisę sugrįžti, kad ir kaip ankšta būtų prieglaudoje. Tokia jau globos namų moralinė nuostata.
Darbas prieglaudoje tampa gyvenimo būdu ten besidarbuojantiems žmonėms, nepriklausomai nuo oro sąlygų, užimtumo, nuotaikų ar asmeninių problemų. Utenos gyvūnų globos namų darbuotojai niekada neleidžia sau pavargti, palūžti (nors jų darbe be džiugų akimirkų būna ir šiurpių, skaudžių). Jeigu ir trūksta materialių dalykų (o jų trūksta beveik nuolat dėl beglobiukų gausos ir įvairiausių kasdienių bei nenumatytų poreikių), visada ieškoma išeičių. Nes namų gyventojai negali badauti ar negauti būtinos pagalbos ligos atveju. Jie negali šalti ir negali kentėti troškulio. Todėl kiekvieną paramą prieglaudos šeimininkai labai vertina. Ar tai būtų materialinė parama, ar pagalba kasdieniuose prieglaudos darbeliuose.
Kaip vyksta gyvenimas Medeniuose, Utenos gyvūnų globos namuose, galima pasižiūrėti reportaže. O dar geriau- gyvai aplankant Medenių kaimą, Utenos rajone. Kur graži Aukštaitijos gamta, geranoriški visada linksmi žmonės, na ir netoli šimto keturkojų gyventojų- šuniukų ir kačiukų, džiaugsmingai pasitinkančių kiekvieną atvykusį ir vis dar belaukiančių savųjų tikrų namų.
