2012 m. birželio mėnesio pabaigoje iš Švitrigailos g., kur mane rado pamestą, patekau į Vilniaus benamių gyvūnų sanitarinės tarnybos narvą. Narvas toks didelis, o aš tokia mažytė (man tada buvo apie 1,5–2 mėn.). Gavau registracijos numerį 584 ir tapau maža kaline. Nežinau, kur, kodėl ir kam gimiau, nežinau, kur mano sesės ir broliai, tikiu, kad tikrai jų turėjau, nežinau, kas mano mama, kas mano tėtis.
Kad neatrodytų, jog aš visiška nežiniukė, noriu pasakyti, kad daug ką ir žinau: žinau, kad man buvo labai baisu tame dideliame narve, žinau, kad naktimis negalėjau akelių sumerkti, nes vis krūpčiojau nuo didelių šunų lojimo (oi kiek ten, kur aš buvau, jų yra: didelių ir mažų, piktų ir gerų, visokių...), žinau, kad jau pusantro mėn., nuo birželio 26 d., man labai linksma pas globėją namuose, kad čia aš saugi, mylima. Žinau, kad globėjos namas man tik tarpinė stotelė, ieškant tų tikrųjų, vienintelių ir brangių – SAVŲ namų.
Žinau, jau gerai atsimenu, kaip supykusi globėja man sako: „och, tu, „razbainike“, vėl duobių prikasinėjai, vėl tą ir aną numetei, vėl tą ir kitą apgraužei“. Žinau, kad blogai darau, bet, kad jūs žinotumėte, kaip norisi knisti, graužti, mėtyti, tiesiog dūkti, juk man dabar taip gera: laisvė, saldus, saugus miegas, po nosim padėtas maistelis. Na niekas nerūpi, išskyrus tai, kad kartais susimąstau: tai, ką dabar turiu – labai laikina, o mano didžiausias troškimas – rasti Tave, mano mylimas Žmogau, rasti vietą Tavo širdyje ir namuose. Aš, smalsi, judri, linksma, 4 mėn. išdykėlė, augsiu nemaža. Labai laukiu Jūsų skambučio.
Surask mane ir paskambink: 8 606 22712 arba 8 606 50618 (Kaunas).
