Ši istorija prasidėjo praėjusį savaitgalį Pežaičiuose. Ne vienas matė, kaip pro vietinę parduotuvę pravažiuoja automobilis, stabteli ir nuvažiuoja toliau. Mašinai pajudėjus liudininkai vos galėjo įžiūrėti iš jos išlaipintą pilietį, vos pusantro kilogramo sveriantį toiterjero veislės šuniuką, su žilstelėjusiu snukučiu – mane. Žinoma, tokius reikalus tvarkyti pirmiausia pasišauna vaikai. Tai ir šįkart būtent vaikai, daug negalvodami ir nesvarstydami, iškart pasiūlė savo mamai:
– Pasiimam šuniuką!
Ir, kaip beveik niekada nebūna, mama sutiko.
Taip aš iš vienos mašinos iškart persėdau į kitą. Bet tai dar ne ta laimingoji mano istorijos pabaiga. Ir tuomet, kai žiūrėjo į mane vienišą paliktą prie parduotuvės, ir jau veždami savo automobilyje, mano naujieji globėjai suprato, kad kažkas negerai mano priekinei leteniukei. Laikau ją iškėlęs kaip kokią vėliavėlę, net nebandau minti. Taigi tiesiu taikymu pasuko ne namų kryptimi, o nuvažiavo į veterinarinę, kur rentgenu peršvietė mano letenėlę ir visą nuodugniai apžiūrėjo. Pasirodo, letenėlė man jau seniai lūžusi, kažkada, matyt, bandyta daryti operacija, kuri, deja, nebuvo labai sėkminga, kauliukas suaugo neteisingai ir dabar vos palietęs letenėlę jaučiu skausmą, didesnį už mane patį. Vienintelė galimybė man issivaduoti iš skausmų – letenėlės amputacija. Negana to, ant liežuvėlio aptiko augliuką, kurį būtina pašalinti, kad galėčiau ramiai valgyti, o nuo dantukų reikia nuvalyti akmenis, kad galėčiau kramtyti. Pasirodo, esu mažytis didelių bėdų maišelis...
Padaryti operacijas įmanoma, tačiau viskas, žinoma, kainuoja. Ir nemažus pinigus. Mane radę žmonės vien už mano apžiūrą jau išleido nemažą sumą, o tolimesniam gydymui reikalingi net keli šimtai... Net ir tokie geri žmonės, kokie yra mano nauji globėjai, kartais paprasčiausiai negali sau to leisti, o ypač kai kalbama apie ką tik sutiktą šuniuką.
Skeptikai šiuo atveju tikriausiai pasakytų, kad lengviausia šunį užmigdyti ir neliks problemos...
Bet ir tokia maža širdelė, kaip mano, dega noru gyventi!
Mane apžiūrėjusi gydytoja patarė kreiptis į prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ (https://www.facebook.com/pages/Linksmosios-p%C4%97dut%C4%97s/135402396534423?ref=hl) mamą, gal ji galėtų, ką pasiūlyti ar patarti. O gal ji girdėjo, kad manęs kažkas ieško. Gal visai ne tikrieji šeimininkai mane išmetė prie parduotuvės, o kažkas, kas rado pakelėje, apžiūrėjo, įvertino mano būklę ir supratę, jog manęs jiems nereikia, tiesiog išlaipino lauk...
– Mes radom šuniuką... – paskabinusi mudviejų susitikimo istoriją pasakojo mano globėja. – Jeigu neatsirastų šeimininkai, mes galim jį pasilikti sau, bet neturim pinigų jo operacijai.
Jūs įsivaizduojat?! Ji pasakė, kad galėsiu likti jų namuose, jei neatsiras tikrasis šeimininkas! :) Tai reiškia, kad bet kuriuo atveju bus namai, kuriuose manimi kažkas rūpinsis ir kuriuose būsiu laukiamas! :) Arba kuriuose galėsiu laukti grįžtančių mylimų šeimininkų :) Valio!.. Tik va... Reikia dar sutvarkyti reikalą su tais pinigais. Atrodytų, toks menkas daiktas, popieriukas kažkoks, o dažniausiai nuo jo tiek daug priklauso. Ir šitoj situacijoj mano ateitis priklauso tik nuo jų...
Beeeet! Teta iš „Linksmųjų pėdučių“ pasitarė su kita teta iš tų pačių „Linksmųjų pėdučių“ ir nusprendė, kad „Linksmosios pėdutės“ gali ir nori skirti reikiamą sumą mano operacijoms :) Antrą kartą valio!
Vakar man jau padarė operaciją!
Dabar man lovos rėžimas. Kurį laiką būsiu slaugomas ir tvarstomas, bet jau nebebūsiu ligoniukas :) O greit ir žaizdos užgis, ir nebejausiu skausmų, trukdžiusių man gyventi. Iš klinikos išvykau beturėdamas tris letenėles, bet jaučiuosi daug tvirčiau stovintis ant kojų, nes žinau, kad šalia yra žmogus, kuris manimi rūpinasi :) Vis glaudžiuosi prie savo naujos šeimininkės kojų. Dabar jau nebevadinu jos globėja. Tai mano šeimininkė! Ji mane išgelbėjo, suteikė man antrą šansą. Pamilo, nepaisydama mano amžiaus, sveikatos ir vienintelio mano turimo trūkumo – amputuotos letenėlės.
Kartais, atrodytų, tiek nedaug tereikia, kad kažkieno gyvenimas tęstųsi toliau, kad tas kažkas vėl galėtų laimingas lakstyti žeme, joje įspausdamas kad ir tris, bet linksmas pėdutes :)
