Kalytė. Maždaug 2 metų. Sterilizuota. Vidutinio dydžio.
Patekimo į prieglaudą istorija: paskambinęs žmogus pasakė, kad po pamatu kalė šiom dienom atsivedė šuniukų. Nuvažiavę savanoriai visus surinko ir atvežė į prieglaudą.
Pirmi mėnesiai prieglaudoje: laukinis padaras, prie kurio niekas negali prieiti. Pamačiusi besiartinant - pasitrauks, užspeista į kampą - kąs. Saugus atstumas - pora metrų. Pasiekimai: atsitūpęs ant žemės jauti, kaip priėjusi iš nugaros labai atsargiai uosto; kartais paima skanėstą iš rankos - jeigu yra kur pasitraukti ir nebandai jos paliesti; visur sekioja paskui likimo draugą Dryžių - minimali galimybė kontroliuoti šuns judėjimą.
Nusprendžiau, kad galiu sau leisti paimt po vieną šunį iš prieglaudos "sutvarkymui" į laikiną globą. Paprašiau Smiltės. Nes per ~4-5 mėn. prieglaudoje jos nepavyko nė kažkiek prisijaukinti. Nes nelabai mačiau prasmę jos tokiam egzistavimui - pasmerkta taip ir nugyventi prieglaudoje, net be galimybės išeiti pasivaikščioti. Taip, gyvenimu man to pavadinti liežuvis neapsiverčia. Ir ne tai, kad juos ten kankintų ir nevedžiotų - niekas negali tiek prieiti, kad užsegtų pavadį.
Spėjama praeitis: daužyta ir nemylėta. Viso nueito kelio nepasakosiu, pasakysiu tik tiek, kad ji pas mane nuo birželio pradžios, ir kelias tikrai buvo ilgas ir sunkus.
Kažkuria prasme tai yra tobulas šuo gyventi namie - ji nieko neima, niekur nelipa, nieko negadina. Jeigu daro kažką, kas negalima, užtenka vieną kartą rimtu balsu tai pasakyti. Viskas. Šventa. Ji daugiau niekada to nedarys. Ramiai važiuoja mašinos bagažinėje. Yra visiškai nekonfliktiška su kitais šunimis. Paleista palakstyti niekur toli bėga.
Tai, ką turim šiai dienai likusio "laukinio". Vis dėlto, žmogus yra baisus. Ji leidžasi liečiama, pakenčia, kai yra glostoma, tačiau jai tai neteikia malonumo. Kartais matau, kad baisu yra klaikiai. Kuo labai džiaugiuosi - pagaliau pakilusia ir vizgančia uodega - pagrindiniu šuns nuotaikos indikatoriumi. Tai ir buvo tas taškas, kai supratau, jog metas pradėti ieškoti jai namų. Taip, jai baisu. Bet baisu - ar baisoka - gali būti dar ilgai. Svarbu, kad tame jau atsiranda pasitikėjimas. Dabar labiausiai jai reikalingi mylintys šeimininkai.
Smiltei reikia jautraus žmogaus, kuris supras jos baimę - baimę patikėti, baimę prisileisti, - ir sugebės neskubėti tame. Jai reikia gyventi kartu su žmogumi - bijau, kad įkurta kieme ji labai greitai regresuos ir vėl atkris, atsinaujins baimė.
Nors paskutiniu metu ji gyvena pas mane, tačiau yra "prirašyta" Tautmilės prieglaudėlėje ir dovanojama bus per juos.
Dėl Smiltės kreiptis į dresuotoją Daivą +370 612 55070
