Ketvirtadienio popietė. Darbas Lggd gyvybės vagonėliuose vyksta kaip visada- savanoriai kuopia narvelius, vedžioja gryno oro ištroškusius ir šeimininkų laukiančius keturkojus. Kai prie vartų privažiuoja sidabrinis Ford markės automobilis, pasijunta sujudimas. Lauke esančių šunių ausys įsitempia, vagonėliuose girdisi dundesys. Galėtum galvoti, kad čia kaip ir žmonių vaikų namuose. Į kiekvieną atėjusią moterį vaikai tiesia rankeles ir sako „MAMA“. Taip ir mūsų beglobiukai viltingai laukia- gal čia mano Žmogus atvažiavo?....
Na, čia tik lyrinė įžanga į tą nelemtą situaciją, kurios sulaukė savanorės gražią ketvirtadienio popietę. Iš sidabrinio automobilio išlipo du vyriškiai: jaunas vairuotojas ir pagyvenęs bei alkoholiu dvokiantis vyriškis, paskui save išsitempiantis mažą drebančią būtybę. Sako, ponios, paimkit šunį, duosiu net 50 litų. Savanorės klausia, o kas gi nutiko, garbieji ponai? O tas pagėręs didelis vyriškis ir sako: mirė mano vargšė mamytė, va paliko šitą šunį. Neturim dėti kur, tai ir atvežėm jums. Graudi istorija, bet tokių savanorės girdi kasdien. Regis, imtum visus ir negalvotum. Bet...jei tik būtų prieglaudoj bent menka vietelė. Kad ir tokiam mažulėliui geram šuneliui. Deja deja, ir vagonėliai, ir šalia vagonėlių- absoliučiai užkimšta. Viršytos visos galimybės priglausti net ir tokią kruopą. O ką jau kalbėti apie tai, kad eilėje laukia būrys bedalių iš „Grindos‘‘ ir ne tik. Visa tai savanorės pabandė paaiškinti vyriškiams ir pasiūlė iš namų dovanojimo alternatyvą. Juk vyriškiai papasakojo, kad namus turi, gyvūnų jokių nėra. Materialinių sunkumų- taip pat. Atrodytų, kokios kliūtys palaukti kelias dienas, kol visom išgalėm stengsimės rasti laikiną globą ar gal stebuklingai atsilaisvins vietelė vagonėliuose. Bet vyriškiai buvo ryžtingi ir tas didelis išgėrę vyresnio amžiaus žmogysta pradėjo terorą. Sako, gerai, einu ir paleidžiu gatvėje šitą šunį. O jūs, mandavoškės, padvėskit. Sušaudyt ir užmušt jus visas maža. Jūs visos prakeiktos šutvės, vaidinat geras. P.... jūs, svolačės... Ir t.t., ir t.t.. Nedaug trūko ir iki to žmogėno kumščio pakėlimo prieš merginas. Visa laimė, kad kartu atvažiavęs jaunuolis buvo ramesnio būdo ir sukalbamesnis. Tik su juo pavyko išderėti kelias dieneles namų priežiūros. Sutarėm, kad dabar nufotografuosim, įdėsim skelbimą ir žūtbūt rasim sprendimą. Išmaldavom, kad šuniukas neatsidurtų gatvėj, „Grindoj“ arba netaptų tokio despotiško mirusios mamos sūnelio auka. Jaunuolis regis nuoširdžiai pažadėjo tuo pasirūpinti. Bet tik kelias dieneles. Po to AA močiutės šuniukas atsidurs gatvėj, „Grindoj“ arba amžinuose medžioklės plotuose. Kitų variantų močiutės artimieji neturi...
Skubiai prašome pagalbos mažyliui, kurio net vardo giminaičiai tiksliai nežinojo. Mažius užima labai nedaug vietos. Jis stiebiasi mažom savo kojelėm prie žmogaus, o priglaudus- nebeįmanoma atsiplėšti. Tylus, pasimetęs, geras, šiltas, norintis šilumos bei nesuprastas savo mirusios šeimininkės artimųjų. Neleiskim jam pražūti. Pasiūlykit nors laikiną globą netektį išgyvenusiam Kruopiukui (tegu bus jo toks vardas kolkas...). Šiandien jau penktadienis, o močiutės artimasis pažadėjo palaikyti tik 3-4 dienas. Vadinasi, Kruopiukui per savaitgalį BŪTINA RASTI LAIKINĄ GLOBĄ.
Skambinkite Anželikai: 8-602-63641
